Meno modulio projektas „Les Coraux“

  1. Pradžia
  2. Naujienos
  3. Meno modulio projektas „Les Coraux“

Meno modulio projektas „Les Coraux“

Šiuo projektu bandžiau pavaizduoti rajono, kuriame užaugau ir iki šiol gyvenu, kaitą. Pilki blokiniai pastatai, grafičiais išpaišytos požeminės perėjos, senos laiptinės, įtartini garsai, girdimi važiuojant senais liftais, kioskai, kuriuose įmanoma rasti visko, ir dar daug kitų šio rajono objektų, kurie vis dar mena praeitį ir daugeliui gali atrodyti be galo niūrūs, parodomi kitaip, neįprastai. Savo nuotraukomis kviečiu pastebėti praėjusių dešimtmečių estetiką, kurios apraiškų vis dar kupinos Karoliniškių gatvės. Tuo pačiu metu noriu parodyti, kaip visa tai yra trapu, kaip greitai viskas kinta, kad praėjusio amžiaus pėdsakų šiame rajone greitai gali visai nebelikti.
Kelionę po Karoliniškes pagyvinau žmonių, kurie čia gyvena ilgiau ir kurie matė, kaip viskas atrodė anksčiau, istorijomis. Norėjau pravesti ekskursiją po kintančias Karoliniškes, perduoti savotišką čia gyvenusių žmonių kolektyvinę atmintį, todėl kai kurios nuotraukos neatspindi šalia jų esančio
pasakojimo.
Pavadinimas „Les Coraux“ prancūziškai reiškia koralus. Dažnas Karoliniškių gyventojas šį rajoną taip ir vadina – koralais. Norėdama, kad šis pasakojimas tiksliau atspindėtų rajono prigimtį, naudoju šį pavadinimą. Tad kviečiu į ekskursiją po praeitį vis dar menančias „Les Coraux“.

Šiandien kai kuriuose miegamuosiuose rajonuose dar galime pamatyti sovietinių geležinių karstyklių, kurių vieną, visiems tikrai gerai pažįstamą vadinome gaubliu. Kartą susirinkę į kiemą pamatėme, kad didelis gaublys yra nulaužtas, nuverstas. Tada buvome, rodos, septyniese, visi sulipę į aukštyn kojomis apverstą gaublį, supdamiesi siūbavom jį į visas puses ir įsivaizdavom, kad tai mūsų kosminis laivas.

Ant Karoliniškių požeminių perėjų laiptų labai dažnai sėdėdavo žmonės, prašantys išmaldos. Kartais ten pinigų prašydavo ir gatvės muzikantai, grojantys akordeonais ar kitais instrumentais. Šie muzikantai visuomet praskaidrindavo praeivių nuotaiką ir savo kūryba niūrioms požeminėms perėjoms suteikdavo daugiau šviesos.

Kai 1986 metų pavasarį pirmą kartą atvykau į Karoliniškes lankyti savo tetos, rajonas  mane nepaprastai sužavėjo savo žaluma, miškeliais, kiemais, medžiais ir plačiais šaligatviais. Smagu buvo pastebėti, kad skirtingos gatvelės apsodintos skirtingais medžiais. Palei vienas gatveles driekėsi akacijų eilės, kitos buvo apsodintos kaštonais, o dar kitas puošė liepos ir erškėtrožių krūmai. Mane nepaprastai žavėjo ir žavi ši nuostabi gatvių apželdinimo idėja.

Prisimenu, kaip mane gąsdindavo sovietinių namų laiptinės – jų kvapas, tamsa, o labiausiai liftai… Vis dėlto į dvyliktą aukštą laiptais lipti nesinorėdavo, todėl tekdavo važinėti senu, girgždančiu liftu. Buvau girdėjusi daug baisių istorijų apie tai, kaip žmonės užstringa senų namų liftuose, o vieną dieną tai nutiko man pačiai. Vis dar prisimenu, kaip kumščiais iš išgąsčio trankiau lifto duris ir spaudinėjau visus mygtukus iš eilės. Netrukus liftas vėl pradėjo veikti, košmaras pasibaigė, bet baimė ir prisiminimai apie šį įvykį lydi mane iki šiol.

Kai fotografavau griaunamus garažus, prie manęs priėjo buvęs šių garažų sargas ir lyg tyčia pradėjo pasakoti, kaip anksčiau juose virė gyvenimas: „Tiksliai nežinau, kada buvo pastatyti visi šie garažai, bet jau septintame dešimtmetyje mano brolis vieną iš jų šioje vietoje buvo nusipirkęs. O apskritai šiuose garažuose vyko lyg atskiras gyvenimas, žmonės juose gyveno kai kur net šeimomis arba giminėmis (per kelis garažus). Ir tikrai ne vienas gyveno rūsyje. O dviejuose garažuose, žinau, žmonės pasikorė.“

Mano močiutė į Karoliniškes atsikraustė 1973 metais. Tuo metu aplinkui vyko statybos. Kadangi mano močiutė buvo pirmoji namo gyventoja, ji butą gavo burtų keliu.

Anksčiau visi kiemai būdavo pilni vaikų. Kadangi aikštelėse prie namų stovėdavo gal tik 2-3 automobiliai, jose vaikai bėgiodavo ir žaisdavo įvairius žaidimus. Mano mėgstamiausias žaidimas buvo šokinėjimas per gumytę. Atgal į namus grįždavome tik vėlai vakare arba dienos metu, kai reikėdavo pavalgyti. O šiaip iš kiemo manęs neiškrapštydavo.

Karoliniškės man buvo spalvingas pasaulėlis, kur viename kieme klykaudavo būriai vaikų, žaidžiančių „Stuku stuku“ ar „Aukščiau žemės“, kitame kieme pramogaudavo vietiniai „sėmkes“ gliaudantys jaunuoliai (dažnai sėdintys BMW automobiliuose užtamsintais langais), o už kampo „babos“ Liusia ir Mira pardavinėdavo pomidorus ir raugintus agurkus. Gal ir nesusidaro įkvepiantis vaizdas, bet tokiame tikrame, paprastame rajone augome su daug fantastiškų, įdomių žmonių, laipiojome devynaukščių stogais, planavome užaugę išspręsti visas pasaulio problemas ir nuolat sugrįžti į širdžiai mielas Karoliniškių susitikimų vietas.

Atsimenu, kaip būdama maža po mokyklos visuomet eidavau su draugais į dabar prie „Norfos“ stovinčius kioskus pirkti įvairiausių saldumynų. Pamenu, ten dirbo itin nemaloni moteris, kuri visuomet pykdavo, kad už viską mokame „rudais centais“, sakydavo, kad kitą kartą mūsų monetų nebepriims, nors visada priimdavo.

Anksčiau Karoliniškėse buvo daug pavadinimų, įkvėptų dangaus kūnų, pvz., L. Asanavičiūtės gatvė vadinta Žvaigždžių gatve, taip pat buvo Mėnulio gatvė, parduotuvė „Norfa“ vadinta „Kometa“, stovėjo „Saturno“ ir „Merkurijaus“ parduotuvės.

Kai man buvo penkeri metai, aš neturėjau telefono, todėl drauges į lauką kviesti tekdavo šaukiant vardais po reikiamais balkonais. Būdavo, išeinu į kiemą, kurį vadindavome geležinių karstyklių kiemu, ir geras dešimt minučių plyšauju po balkonais, nesuprasdama, ar draugių nėra namie, ar jos tiesiog negirdi.

Toje vietoje, kurioje dabar yra Vilniaus vakarinis aplinkkelis, buvo miškas. Ten taip pat stovėjo metaliniai garažai. Kiekvieną dieną aš išvesdavau šunį pasivaikščioti į mišką. Bet norint pateikti į mišką, reikėdavo praeiti būtent pro šitą vietą. Joje nuolat būdavo benamių, kurie ten gyveno, girtaudavo. Man visada būdavo baisu pro juos eiti, net šuo jų bijodavo.

Studijų laikais, 1986-1991 metais, teko dažnai lankytis Karoliniškių rajone. Tada Karoliniškės atrodė kaip atskira žalioji Vilniaus planeta. Ypač vakare, sužibus gatvių žibintams ir namų švieselėms, Karoliniškės atrodydavo išties įspūdingai. Juolab žvelgiant į jas iš aukštai, iš televizijos bokšto.

Mes su draugais be galo mėgdavome bėgioti po kiemus, žaisti slėpynes ir landžioti po balkonais. Vieną kartą, slėpdamasi po balkonu, į sudaužytą butelį persipjoviau kelį. Buvo daug kraujo, bet namo eiti nenorėjau. Kiti vaikai, pamatę, kas atsitiko, pradėjo nešti įvairių žolių (trauklapių, kraujažolių) lapus, dėjo ant žaizdos. Galiausiai mano mama pro langą pastebėjo susibūrimą ir, išėjusi į kiemą, vos nenualpo. Ji iškvietė taksi ir išvežė mane į ligoninę, kur žaizdą teko siūti.

Projekto autorė: Aušra Palevičiūtė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Apie mus

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija yra pirmoji lietuvių gimnazija, kurią 1915 metais įkūrė M. Biržiška, J. Basanavičius ir P. Gaidelionis. Kaip ir anuomet, gimnazija užtikrina efektyvų ir kokybišką mokymą ir mokymąsi bei yra atvira pozityviai kaitai. Šiandieninė gimnazija siekia tobulėti, puoselėja savo tradicijas, tautiškumą, toleranciją, lanksčiai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų, suteikia visapusiškų žinių, padėsiančių jaunam žmogui rasti savo vietą Lietuvoje ir Pasaulyje, tad ir mokyklos bendruomenė yra bendradarbiaujanti, susitelkusi, iniciatyvi, geranoriška, kultūringa, kurianti saugią aplinką, pasitikinti savo sugebėjimais ir besididžiuojanti savo mokykla, kurią pati kiekvieną dieną ir kuria.

Socialiniai tinklai

Naujienos

Meniu