Prieš pradėdami skaityti šį straipsnį, patogiai įsitaisykite savo kėdėje, akimirkai užsimerkite ir pabandykite prisiminti paskutinį koncertą, kuriame jautėtės galingai vieningi ir laimingi su šalia stovinčiais žmonėmis. Kuriame galbūt ištryško viena kita džiaugsmo ir vilties ašara, o per širdį nuvilnijo didis nepriklausomumo ir išsilaisvinimo pojūtis. Tikriausiai tai padaryti būtų gana sunku, juk šių dienų koncertų atmosferos ir emocijos nepalyginsi su 1980–1990-ųjų laikų koncertais, o ypač – roko muzikos. Kad bent iš toli, mintyse, pajustume tą vienybę ir artumą, tereikia apsilankyti visai netoli Vytauto Didžiojo gimnazijos esančiame MO muziejuje. Taigi saulėtą kovo 7 d. vidurdienį drauge su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Akvile Kazlauskiene ir auklėtoja Jolanta Misevičiene II def klasių mokiniai dalyvavo integruotoje dailės ir literatūros edukacijoje „Senųjų ir naujųjų mitų atspindžiai Lietuvos fotografijose“.
Muziejuje mus pasitiko šilta ir itin įdomiai pasakojanti edukacijos gidė Goda Zovaitė. Ji pristatė šiuolaikinių menininkų instaliacijų ir fotografijų parodą, aprėpiančią įvairias gyvenimo temas: vestuves, lyčių lygybę, žmonių laidojimo Lietuvoje papročius, švenčių ritualus ir apeigas. Užsiėmimo metu netikėtai gimusios diskusijos apie gedulingų pietų reikšmę lietuvių laidotuvių ceremonijoje ir tradiciją fotografuoti mirusius artimuosius, leido geriau suprasti senųjų lietuvių pasaulėžiūrą ir papročius. Taip pat apžiūrinėdami nuotraukas, kuriose įamžintas lietuvių gyvenimas sovietiniais laikais, padedami edukacijos vadovės, bandėme suprasti, ką žmonės tuo metu jautė, kokiomis vertybėmis vadovavosi, ir kaip suvokė juos supantį pasaulį bei savo vietą visuomenėje. Neužmirštamą įspūdį paliko ir nuotraukos iš beveik prieš keturiasdešimt metų Lietuvoje vykusių roko muzikos koncertų, mums gerai žinomų grupių, tokių kaip „Antis“, „Hiperbolė“, „Rondo“ ir kt., kurių muzika, nors ir buvo griežtai draudžiama, žmonėms, tikintiems šviesia savo tautos ateitimi, buvo lyg vilties teikiantis laisvės gurkšnis, o jų koncertai – lyg laisvės pranašas, skelbiantis, jog geresni laikai jau čia pat, ir kviečiantis žmones už tai kovoti. Juk ne veltui 1987–1989 metais
vykdavusių roko maršų metu, žmonės nepabijodavo iškelti Lietuvos trispalvę.
Įspūdžiais iš edukacijos noriai dalijosi ir kiti joje dalyvavę mokiniai:
„Išvyka į muziejų labai patiko. Ypač gerą įspūdį paliko gidė, kuri pasakojo įdomiai ir įtraukiančiai. Buvo gera jos klausytis. Taip pat įsiminė edukacijos pabaigoje grupėms duota užduotis, kurios metu reikėjo iš visų parodoje esančių nuotraukų, surasti vieną, kuri geriausiai atskleistų duotą muzikos kūrinį. Atlikdama užduotį galėjau labiau įsigilinti į kai kurių nuotraukų ar kūrinių man suprantamą esmę.“
„Įspūdžiai iš muziejaus labai geri, tiesą sakant. Buvo įdomu pamatyti įvairių stilių meno kūrinius. Labiausiai įsiminė užuolaidos su vestuvinėmis nuotraukomis. Toks jausmas, kad jos padarytos tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje. Dar įsiminė nuotrauka, kurioje jaunikis ir nuotaka su vestuvinėmis suknelėmis – išsiaiškinome, kad taip fotomenininkė siekė aktualizuoti lyčių lygybės problematiką. Taip pat labai patiko tamsusis kambarys, kuriame sklido garsai lyg iš Žalgirio mūšio lauko, tačiau užėjusi į vidų, pamačiau nuotrauką, kuri atrodė lyg iš roko grupės koncerto. Buvo įdomu interpretuoti tokį meninį autoriaus instaliacijos sprendimą.“
Atgal į gimnaziją grįžome kupini gerų įspūdžių ir naujų žinių. Buvome patenkinti tuo, kad turėjome galimybę mokytis netradicinėje aplinkoje, netradiciniu būdu. MO muziejuje matytų instaliacijų, fotografijų ir gautų žinių dermė paliko didžiulį įspūdį. Analizuodami, kaip ir kodėl žmonės įamžindavo skirtingus laikmečius, turime geresnį supratimą apie tų laikų bruožus, žmonių gyvenimo ypatumus ir pasaulėjautą. Ir, žinoma, dar kartą įsitikinome, jog menas – nepaprastai galingas ir įvairialypis reiškinys, galintis be žodžių pasakyti labai daug ir sugebantis vienu metu paliesti žmogaus protą, mintis o, svarbiausia, – širdį. Juk kaip XIX a. prancūzų poetas R. Gurmonas yra sakęs: „Meną reikia jausti, o ne suprasti.“
Straipsnio autorė
II e klasės gimnazistė Smiltė Jonė Milutytė
