Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje galima rasti daug asmenybių, kurios savo veiklomis ir iniciatyvomis padeda savo kelią atrasti kitam. Šįkart VVDG žurnalistai kalbina vieną tokių tyliai veikiančių įkvėpėjų – mokytoją Liną Labžentienę.

Pedagogė jau nuo paauglystės užsiima savanoryste, yra subūrusi žmones ne tik skirtinguose Lietuvos miesteliuose, bet ir Latvijoje, JAV. Pokalbio metu L. Labžentienė plačiau papasakojo apie savo veiklas, svarstė apie tai, kuo svarbus bendruomeniškumas.

– Esate Pagirių rajono aktyvistė. Ką jums reiškia žodis „bendruomenė“? 

– Maždaug prieš dešimtmetį pradėjome dažnai vartoti žodį „bendruomenė“. Kartais ir tuomet, kai bendruomenės net ir pėdsakų nėra. Klausiau savęs ir aplinkinių, kas yra bendruomenė, ir supratau, kad šią sąvoką traktuojame skirtingai. Man bendruomenė – susibūrimas ir veikimas dėl konkretaus tikslo, ištiesta pagalbos ranka.

– Papasakokite plačiau apie savo bendruomenę. Kokia ji?  

– Bendruomenė, kurioje gyvenu, yra pati šauniausia, kokią tik buvo galima atrasti persikėlus iš Kauno į Vilnių. Oras grynas, sostinė arti… Unikali daugiakalbė bendruomenė ir daug iniciatyvių gyventojų. Pamenu pirmo inicijuoto renginio išvakares, kuomet vietos gimnazijos mokytoja supažindino su savo auklėtinio tėčiu, norėjusiu dalyvauti bendruomenės veiklose. Taip mūsų komanda išaugo iš dviejų iki daugiau nei dešimties žmonių. Šiandien šis tėtis atlieka pagrindinį vaidmenį, kalbant apie savanorystę su bendruomene.

– Papasakokite, kaip kilo idėja kartu su kitais nariais užsiimti bendra veikla. Ar aktyvi buvote ir iki atsikraustymo į savo dabartinį rajoną? 

– Visada buvau aktyvi. Savanoriavau už Atlanto dar tuomet, kai Lietuvoje apie savanorystę ir atliekų rūšiavimą net neužsimindavo. Klausdavau, kodėl Lietuvoje mes taip nutolę nuo aktualijų ir naujovių. Laužiau ledus, kol pagaliau pavyko gauti leidimą savanoriauti sūnaus mokykloje – dalyvauti rankdarbių pamokose. Ir tai buvo visai neseniai! Leidimų laukimas tik skatino norą savanoriauti. Nusprendžiau, kad gimnazija gali tapti pagrindiniu traukos objektu, aplink kurį turėtų burtis bendruomenės žmonės. Sukau galvą, kas galėtų visus suvienyti. Buvo spalvotas, daržovėmis kvepiantis ruduo… Toks geltonas, geltonas! Pamaniau, kas galėtų būti gražiau nei rudeninė mugė, kuri sukviestų visą bendruomenę į gimnazijos kiemelį?

– „Moliūginė“ – viena iš jūsų organizuotų akcijų. Gal galėtumėte papasakoti apie jos idėją? Kaip viskas vyksta? Koks „Moliūginės“ tikslas? 

– Piešiau plakatus, kūriau jiems rudeniškus tekstus, kad galėčiau visą bendruomenę sukviesti pabūti drauge. Vienas kalnų nenuversi, todėl pasiūliau idėją vietinės gimnazijos Mokinių tarybai ir ji su dideliu susidomėjimu padėjo įgyvendinti gimusias mintis. Kabinome plakatus, kvietėme muzikos mokyklą, seniūniją, vaikų darželį, aplinkines bendruomenes ir, žinoma, senolius. „Moliūginė“ – tai tokia kvepianti rudeniška bendruomenės šventė, kurios metu gimnazijos mokiniai verda moliūgų sriubą, gamina arbatą ir kviečia vaišintis susirinkusius žmones. „Moliūginė“ laukiama vaikų, nes jų namai pakvimpa moliūginiais keksiukais, pyragais, cukatomis ir sausainiais. Kokių tik neprikepa… Mugės stalus nukloja šeimų gaminti moliūginiai skanėstai. Kaipgi be moliūgų skaptavimo? Ir jam atsiranda vietos. Inicijuojame tvarumą ir meilę aplinkai: panaudok tai, ką dar gali paversti grožiu. Ir moliūgas skaptuotas, ir sriuba gardi. Retas ateina tuščiomis. Mes pagalvojame ir apie tuos, kuriuos švenčių proga norėtume pralinksminti. Lauktuvių skrynia prisipildo dovanotomis rudeniškomis gėrybėmis: uogienėmis, džemais… Dovanojame surinktas lauktuves vietos bažnyčiai – joje prieš Kūčias surišami šventiniai lauknešėliai šeimoms, kurioms jų reikia labiausiai.

– Advento laikotarpis – laikas, kai visi pasirengę dalintis gerumu. Kuo šis metas buvo ypatingas Pagirių bendrijoje?  

– Jau treti metai dėmesys šiuo laikotarpiu skiriamas senjorams. Sekmadienį su vietos gimnazijos taryba, gimnazijos mokiniais ir savanoriais organizavome gerumo akciją „Šv. Kūčių stalui“. Kiemelis kvepėjo blynais, kuriais vaišinome senolius. Gimnazijos bendruomenė pasirūpino gardžiomis dovanėlėmis, kurias aukojo bendruomenės mokytojai, tėvai, mokiniai. Toks šiltas ir jaukus gerumu rytas buvo… O dar saulė, kaip žinodama, kuteno skruostus. Senjorai nepabūgo vėsesnio oro tam, kad ateitų ir padėkotų už dėmesį.

– Ar jūsų bendruomenė savanoriškomis veiklomis užsiima ne tik šventiniu laikotarpiu?

– Visus metus bendruomenės savanoriai inicijuoja renginius ir akcijas. Ypatingas dėmesys skiriamas valstybinėms šventėms, tradicijų puoselėjimui, iniciatyvoms, įtraukiant šeimas. Nuo per Jonines pinamų vainikų iki blynų ryto senjorams… Šventė keičia šventę, jos telkia bendruomenę. Svarbu, kad jauniausi bendruomenės nariai matytų pavyzdį, kaip svarbu duoti ir neprašyti grąžos.

– Kaip jūs, būdama aktyvi mokytoja mūsų gimnazijoje, randate laiko ir jėgų dalyvauti bei organizuoti papildomas veiklas už mokyklos ribų? Kas jus įkvepia? 

– Jeigu būtų galimybė bent viena valanda prailginti parą, išnaudočiau ir ją. Šią valandą skirčiau savo artimiausiems žmonėms. Jiems laiko tikrai galėtų būti skiriama daugiau. Ir draugams. Tiesiog pašnekesiams su jais. Šalia esančio matymas, pagarba, šypsenos padovanojimas arba paprasčiausias klausimas „Kaip tu gyveni?“ nieko nekainuoja, bet turi didelę išliekamąją vertę.

Dar būdama dvyliktoje klasėje svajojau išvykti į Afriką mokyti vaikų. Net neįsivaizdavau, kaip tai įgyvendinti, bet labai norėjau. Pažadėjau sau, kad po studijų pačiupsiu savo svajonę. Gyvenimas aplinkybes sudėliojo taip, kad Afrikai vietos nebeliko – susipažinus su vyru atsirado naujų troškimų. Atsivėrė kitos durys. Kai sulaukiu klausimo apie įkvėpimą, atsakymo nesugalvoju. Atrodo, kad įvairios veiklos pačios mane suranda ir dovanoja ypatingas patirtis.

– Užsiminėte apie laiką, kai buvote gimnazistė. Ar savanorystė buvo jūsų gyvenimo dalis? Kokias savanorystės formas teko išbandyti? 

– Labai norėjau, kad kiaulė-taupyklė nebūtų tuščia. Pamenu save, ieškančią darbo. Šešiolikos metų paauglei tai buvo neįmanoma misija. Mano atkaklumas atrado kitas nišas – sulaukiau kvietimo dirbti stovykloje. Darbas neapmokamas, bet labai prasmingas. Tapau viena jauniausių stovyklos vadovių. Vadovavau savo bendraamžiams. Šiandien tai kelia šypseną – vaikas vaikams vadovavo.  Bet tai – patys geriausi paauglystės prisiminimai. Net nežinojome, kad tai savanorystė, nes toks skambus ir prasmingas žodis dar nebuvo pasiekęs Lietuvos. Vadinome tai paprastai – darbas už dyką.

Šiandien mano savanorystės žemėlapis driekiasi nuo Kanados iki Lietuvos. Vašingtone virti pietūs benamių bendruomenei, Latvijoje, Skriveri miestelio miške, įrengti pasivaikščiojimo takai šeimoms. Tiek rankų darbo „Karvutės“ saldainių ten suvalgyta…  Kanadoje – įkvepiančios tapymo patirtys su Alzheimerio liga sergančiais žmonėmis. Bet įsimintiniausia tuomet, kai prasmingi darbai turi išliekamąją vertę ir keičia bendruomenes. Prieš trejus metus su mokiniais, jauniausiais Lietuvos lyderiais, savanoriavome skirtinguose JAV miestuose. Pasisėmėme idėjų. Taip gimė iniciatyva „Mokytojas mokytojui“. Džiaugiuosi, kad ji prigijo ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojų bendruomenėje: šiandien anglų kalbos mokytojai moko kolegas anglų kalbos.

– Ko tikitės iš jaunų savanoriaujančių žmonių?

– Mes, suaugusieji, savanorystės pagrindus formuojame jums – jaunimui. Mūsų įsitraukimas ir ėjimas koja kojon su jumis savanorystės kryptimi – svarbiausias dalykas. Tačiau ne vien jaunimas laiko savanorystės vairą. Remdamasi patirtimi galiu pasakyti, kad daug jaunų žmonių jungiasi į bendras veiklas, nes pavyksta tapti jiems pavyzdžiu, sudominti. Noriu, kad jaunuoliai pradėtų savanoriauti savo bendruomenėse. Semtųsi patirties ir stiprintų jas savo buvimu.

Interviu parengė VVDG žurnalistė Aistė Pugačiauskaitė