Dar snieguotą gruodžio 16 dienos popietę Teatro studija „N-7” gimnazijos bendruomenei pristatė taip ilgai lauktą ir skausmingai dėl pandemijos pagaliau išlauktą spektaklį-premjerą „Pokalbiai“. Labai apsidžiaugiau, perskaičiusi Teklės Kavtaradzės pjesę „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ ir supratau, kad tai medžiaga, kuri atliepia šių dienų jaunimo problemas. Pjesę teko šiek tiek pakoreguoti – pritaikyti mūsų galimybėms ir… pagaliau. Tai spektaklis apie jauno žmogaus bandymus suvokti pasaulį, nenumaldomą siekį būti išgirstam, suprastam. Pati autorė Teklė Kavtaradzė apie pjesę „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ rašo:
„Pjesė „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ – mūsų, šiandien gyvenančių jaunų žmonių, pokalbių fragmentai. Tik iš dialogų ir monologų sudarytoje pjesėje gilinamasi į jaunų žmonių santykius: į bandymus kurti santykius, ieškoti santykio, išlaikyti santykius, atrasti santykį su kitais ir su savimi, taip pat kaip su „Kažkuo“ daugiau. Šiandien labai lengva sutrikti ne tik ieškant tikėjimo, bet ir savęs paties, atramų ir vertybių, todėl kyla didelis įkvėpimas ir noras tiesiog „pasiklausyti“ ir pabūti atvirų pokalbių tarp panašiai sutrikusių ir ieškančių žmonių liudininku. Tarp žinojimo ir nežinojimo, tikėjimo ir netikėjimo, ilgesio ir artumo besiblaškantys personažai yra labai arti mūsų. Lygiai taip pat arti, kaip ir tai, ko, esu tikra, visi mes ieškome – kad ir skirtingais būdais”.
Spektaklį jau su naujais aktoriais parodėme ir kovo 20 d. Tarptautinės teatro dienos proga. O kovo 24-ą mūsų gimnazijoje praūžė XII-oji jaunimo teatro festivalio „Šimtakojis 2023“ šventė-peržiūra. Garbinga komisija stebėjo 8-ių Vilniaus miesto gimnazijų teatrų pasirodymus. Spektaklius turėjo galimybę stebėti ir mūsų gimnazijos bendruomenė. Konkursą laimėjo mūsų gimnazijos Teatro studijos „N-7“ spektaklis „Pokalbiai“ ir Jono Basanavičiaus gimnazijos teatro „Cool’tas“ spektaklis „Mes iš Vilniaus“.
Sveikinu laimėtojus, linkiu tolimesnio užburiančio kūrybinio džiaugsmo.
Esu labai dėkinga teatro studijos nariams už kantrybę ir atsakingą kūrybinį procesą. Dėkoju buvusiems scenoje ir tiems nematomiems scenos vaizdo kūrėjams – garsistėms ir apšvietėjams bei atsakingai saugojusiems rimtį mokyklos koridoriuose visų kolektyvų pasirodymų metu.
Teatro studijos „N-7“ vadovė
Kūrybinio proceso įspūdžiais dalijasi „dramiukai“:
„Prisiminus spektaklio rengimą, visada į galvą ateina žmonės, su kuriais dirbau. Tiek per repeticijas, tiek per patį spektakli nejaučiau jokio streso, nes dirbau su tokiais nuostabiais žmonėmis. Dėl jų visas spektaklis buvo ypatingas, nes visų aktorių draugystės padėjo pasiekti bendrą tikslą. Dėkoju, myliu visus!“ – Lukas I kl.
„Man labai patinka kiekvieną savaitę eiti į repeticijas. Pirmadieniais, penktadieniais negaliu sulaukt, kol baigsis pamokos, nes žinau, kad bus teatras. Repetuojant ir ruošiant spektaklį buvo visko: ir juoko, linksmybių, šypsenų ir spindinčių akių, buvo ir truputėlį nerimo, sunkumų, tačiau nieko neįveikiamo! Pats spektaklis buvo nuostabus! Patiko ir man ir mano draugams, kurie jį žiūrėjo. Daug kas sakė, kad labai meniškas, šiuolaikiškas, bet kartu ir labai gilus.“–– Gerda I kl.
„Jausmas būti scenoje yra nepakartojamas dalykas. Tai būsena, nepasiekiama jokiais kitais būdais. Tai laisvė, džiaugsmas, stresas – tai viskas viename. Premjera – tai viskas, tik stipriau. Iš tiesų prie šito spektaklio prisijungiau likus nedaug laiko iki premjeros, bet iš kitų girdėjau, kad jis jau statomas ilgai. Man, asmeniškai, patinka netvarka, maišalynė, įtampa. Manau, kūrimo procese viso šito ir buvo. Nežinau kodėl, bet sėdėti mokykloje iki dešimtos vakaro ir repetuoti scenas yra smagu. Na, žinau kodėl – dėl žmonių. Kiekvienas, dalyvavęs statant šį spektaklį, yra nuostabus, geras, nuoširdus, meniškos sielos žmogus. Nors aktoriai ant scenos visi su „kaukėmis“, realybėje jie tikriausi žmonės, kuriuos gali sutikti. Norėčiau padėkoti vadovei už jos neišsenkančią kantrybę ir Titui, kuris savo noru mušėsi su manimi 10 kartų per dieną.“ – Justas IV kl.
„Šio spektaklio kūrimas išmokė daug. Pirmą kartą perskaičius, ne viską supratau. Tačiau kuriant, mokantis iš kitų pastebėjimų, minčių bei iš pačios savęs, atradau įvairių kūrinio potemių, gilesnių minčių. Likus savaitei iki spektaklio, ėmė rodytis, kad mums niekas nebepavyks, ir tada atėjusi į kitą repeticiją supratau, kad susirinkome visi. Jaučiau labai įdomų, gerą jausmą, tarsi pakylėjimą ar pasididžiavimą. Pajutau, kad ne man vienai rūpi, kad šis spektaklis pavyktų, o rūpi visiems, ten susirinkusiems, vedamiems vienos idėjos. Manau, per visą kūrybos procesą mes labai suartėjome kaip grupė, išmokome daug gyvenimiškų pamokų ir atradome dar nežinotų kūrybinių paslapčių. Manau, tie ilgi vakarai su arbata, žaidimais išlieka visam gyvenimui.“ – Dorotėja II kl.
„Mintį pastatyti spektaklį turėjome beveik dvejus metus, bet vis kažkas sutrukdydavo. Atsimenu, kai pirmą kartą skaičiau T. Kavtaradzės pjesę, gerklėj buvo gumulas, nes supratau, kad visa tai tik švelnaus nesusikalbėjimo, kurio tiek daug realiame gyvenime, pavyzdys. Iš nesusikalbėjimo gimsta dauguma konfliktų – mes girdime, bet neįsiklausome. Gal nenorime įsiklausyti? Kiekviename personaže galima pamatyti save, savo draugus, pažįstamus arba šeimą. Visi santykiai tokie žemiški ir nejaukiai tikri, kad tiesiog negali atsiriboti. Ir štai šiais metais pagaliau turėjom viską, ko reikėjo. Pradėjome intensyviai, beveik kasdien iki išnaktų repetuoti. Tada ir pajutau teatro magiją. Procesas, būtent tos teatrinės tiesos, prasmių ieškojimas ir eksperimentavimas man buvo vertingiausias laikas, teikė daugiausiai džiaugsmo. Per tą laiką kiekvienas suartėjome, geriau susipažinome ir daug ko išmokome. Šiame spektaklyje nėra už ko pasislėpti, pasakojame gyvenimo istorijas basi – pavyksta tiek, kiek sugebame išgirsti vienas kitą, susikaupti. Norėjosi, kad žmonės ateitų atvira širdimi, visgi svarbiausia –ką mes ir žiūrovai išsinešame iš spektaklio.
Esu dėkinga vadovei, kurios žodžiai ir tyla suteikė drąsos, tikėjimo, kuris įgalina veikti. Ačiū už neįkainojamą išmintį ir, žinoma, kantrybę, atsidavimą teatrui.“ – Giedrė III kl.
