Mokytojas bendrauja su jaunais žmonėmis, tad interviu gausus paaugliams būdingų posakių. Smagaus skaitymo!
– Kaip Jums šiandien sekasi?
– Šiaip dabar jaučiu nuovargį. Vakar gan ilgai žaidžiau vaizdo žaidimą. Buvo smagu, ir tada vėlai nuėjau miegoti. Dvi savaites gėriau tirpią kavą ir dabar ji baigėsi. Turiu vėl gerti paprastą kavą, o priprasti prie jos nesiseka. Nei poveikis tos kavos nėra toks stiprus, nei ji skani; kartais nuo jos pykina. Tačiau nėra taip blogai, kaip skamba. Štai kaip man sekasi.
– Ar turite augintinių namie?
– Na, visi turime dulkių erkučių ir mikrobų.
– O didesnių?
– Mes kalbame apie tarakonus? Ne, juokauju, didesnių neturiu, bet šiaip norėčiau.
Šilutėje, kur mamytė gyvena, yra aštuoni katinai, o pas močiutę dar du – Tutis ir Mažylis… Velnias, kaip seniai buvau namie… Aš tiek turėjęs tų katinų, tiek palaidojęs. Labai liūdna, kai augini katiną ir tada turi jam kasti duobę, bet tai – atsisveikinimo dalis.
Labai noriu katinukų, tačiau jie turi daug sveikatos problemų ir menka pedagogų alga neleidžia to padaryti.
– Kokius žaidimus žaidžiate?
– Pastaruoju metu pradėjau daugiau žaisti. Studijų laikais nebuvo nei noro, nei laiko. Iš kompiuterinių žaidimų kartais žaidžiu „FIFA“, bandžiau „Terraria“, bet mane retai sudomina siužetiniai žaidimai: man jie nepatinka. Jeigu tenka juos žaisti, jie turi mane įtraukti. „City skylines“ turėjau penkis miestus. „Minecraft“ bandžiau, tačiau man jis neįdomus: viskas, ką turi daryti, tai statyti fermas: reikia aukso – statai fermą, reikia deimantų – statai fermą. Mano laikais senesnės „Minecraft“ versijos buvo geresnės.
O kalbant apie stalo žaidimus, su kambariokais buvome nusipirkę „Sparnuotuosius“ – tai pats geriausias žaidimas apie paukščius. Tačiau jis yra brangus ir sunkus: sveria penkis šešis kilogramus. Aš per Kalėdas tris kartus vienas žaidžiau. Ir „Naujakuriai“ yra nuostabus žaidimas, nuo pat vaikystės galvojame pirkti plėtinius šiam žaidimui.
– Koks filmas Jums įsimintiniausias?
– Jūs juokaujate? Nežinau. Pirmas, kuris šovė į galvą, tai su Mads Mikkelsen apie mokytojus. Kaip jis vadinasi?
„Dar po vieną“. Tai šaunus filmas, parodo tamsiąją mokytojo profesijos pusę. Aš dvejus metus dirbu šitą darbą ir, atrodo, mokytojai bando tapti tobulais žmonėmis. Kam ko reikia. Tu esi žmogus ir turi asmeninį gyvenimą. Na, kam to reikia? Mes visi esame žmonės, o jie įsivaizduoja mokinius kaip robotus, antros rūšies žmones.
– Dar žiūrėjau animė serialus, tokią klasiką kaip „Neon genesis evangelion“ – tai mano pirmas peržiūrėtas serialas, kuris buvo įdomesnis, palyginus su „Naruto“ ir „Dragon ball“. Dabar žiūriu „Jujutsu Kaisen“ ir neseniai baigiau peržiūrėti „Attack on Titan“.
– Ar bijojote pradėti dirbti mokytoju?
– Ne, aš daug tam ruošiausi. Gretutinės pedagogo studijos truko trejus metus ir reikėjo surinkti mažiau kreditų, bet per tą laiką psichologiškai pasiruošiau tapti mokytoju. Nuo mokyklos laikų man be galo patiko darbas su auditorija. Kadangi pedagogai turi atlikti praktiką, aš savo atlikau licėjuje. Ją pabaigęs, galiu dirbti bet kur. Aš į viską žiūriu kaip į iššūkį.
– Ar skiriasi mokiniai licėjuje ir čia?
– Esu šališkas: man čia labiau patinka ir, be to, aš ten nelabai kalbėdavau su kitais mokiniais. Per pamokas susidarydavau planą, įvykdydavau jį ir su niekuo nebendraudavau. Beje, pirmąsias pamokas teko vesti karantino metu, man tai buvo nauja patirtis. Šiaip šioje mokykloje daug bendrauju, o licėjuje taip nebuvo.
– Kadangi šią savaitę liepėte etikos pamokoje kurti grojaraščius, tai kokios dainos apibūdintų Jus?
Aš užaugau pakankamai „rajoninėje“ aplinkoje, kurioje buvo visokios mašinos, lauko žaidimai, vaizdo žaidimai, ir aišku, su tuo pačiu atėjo ir tam tikra muzika. Draugai klausėsi lietuviško repo: „Mad Money“, „Lilas ir Innomine“, „Karpis“, aš iki šiol pusę jų dainų atmintinai žinau. O mano mama didžiulė rokerė – klausosi „Queen“, „Led Zeppelin“.
11–12 klasėje pradėjau pats tyrinėti muziką, nes man tai įdomus dalykas, kuris turi labai didelį poveikį: daug valstybių naudoja muziką skleisti propagandai.
Susidomėjau „Glitch“ muzika. Joje bandoma iš su muzika nesusijusių garsų sukurti kūrinį. Antonio Russolo, šio žanro pionierius, įrašinėjo gamyklų garsus ir derino juos su smuiku – taip atsirado „Serenata“. Aišku, tai nėra muzika, kurios klausytum savo malonumui, bet ji įdomi, pakirbina. Kai rytais vykstu į darbą, klausau „SEL“. Dar „Plaistow“ – šveicarų minimalizmo grupės, kurios rekomenduoju pasiklausyti, išgirsti, kaip ji kiekvienai detalei skiria dėmesį.
Anksčiau man patiko sunkiojo metalo grupės: „Korn“, „Rage against the machine“ , – aš galiu jas vardinti ir vardinti.
Dar noriu parekomenduoti „Drive me home please“ prasmingą, širdį paliečiantį albumą „Oil Kid“.
– Kodėl sugalvojote studijuoti filosofiją? Ką tėvai sakė?
– Na tėvai nori, kad tu gerai gyventum, daug uždirbtum ir nesielvartautum, o studijuojant humanitarinius ir socialinius mokslus taip ne visada nutinka. Pavyzdžiui, jeigu studijuoji psichologiją, gali būti labai liūdna, todėl reikia didelės stiprybės, kad neleistum tam liūdesiui tavęs paveikti. Jei aš būčiau tėvas, irgi galvočiau: „Gal būtų geriau, kad mano vaikas būtų odontologu.“ O man susidomėjus filologija kiti sakė – „Kam tau ta filosofija?“, bet nuo maždaug penkiolikos metų niekas manęs kitur nematė.
Gal dar truputį turi būti pakvaišęs, kad studijuotum filosofiją. Priklauso, kas tau rūpi: ar tau rūpi pinigai, tiesa, žinios ir ar tai tave domina. Pavyzdžiui, gali būti gydytojas, kuris dirba tam, kad gautų pinigų, o kitas dirba, kad padėtų kitiems. Mano kaip filosofijos mokytojo užduotis yra sudrumsti ramybę. Filosofijoje turi susimušti su kitu idėjiškai ir kartais nugalėti priešininką, bet dažniausiai įveiki save. Filosofija yra niaurus dalykas.
O dabar pasakysiu, kaip susidomėjau filosofija. Vieną kartą, per etikos pamoką, mokytojas davė katalikišką tekstą, kuriame buvo neigiamai kritikuojamas feminizmas ir LGBTQ+. Man šis tekstas sukėlė pyktį ir aš nesutikau su mokytoju, bet savo nuomonę pasilikau sau, nes man buvo baisu išsakyti ją garsiai. O kad rastum tuos argumentus, kurie įtikintų kitus, jog tu esi teisus, reikia galvoti. Užduodi sau klausimus: kodėl kas nors turėtų būti toks, daryti tam tikrus dalykus, kodėl sistema turėtų būtent tokia. Taip prieini prie filosofinių klausimų. Jeigu aš klausiu, koks turėtų būti vyro vaidmuo valstybėje, aš slapta padarau prielaidą, kad žinau, kas yra vyras. Tuomet aš savęs klausiu – kas yra vyras? O jei nori į tai atsakyti, prieini prie metafizinių problemų, o tada prie epistemologinių problemų. Tais tokie keiksmažodžiai.
Paskui etikos mokytojas davė tekstą apie kančią budizme ir mane labai surezonavo, tada iš bibliotekos pasiėmiau rytų filosofijos knygą. Galima sakyti, kad filosofiją pradėjau domėtis dėl sielvarto.
Be to, maždaug dvylika metų žaidžiau futbolą, kol nesusitraumavau. O juk planavau susieti savo ateitį su futbolu. Ir tuomet pajaučiau liūdesį. Tada reikia su tuo liūdesiu kovoti ir čia vėl į pagalbą atėjo filosofija.
– Klausėme apie filmą, tai dabar apie knygas, kaip sekasi skaityti?
– Grožinė literatūra retai mane sudomina. Aš pradedu skaityti knygą, perskaitau penkiasdešimt puslapių ir padedu į šalį. Labiau mėgstu skaityti negrožinę literatūrą, ypač mokslinius straipsnius. Gal štai čia ir slypi problema, kodėl man nepavyksta perskaityti knygos…
Mano paskutinė skaityta mano skaityta knyga – „Lietuvos konstitucionalizmo pagrindai“.
– Kaip Jums sekasi išlikti tokiam pozityviam, nes, kai susitinkame koridoriuje ar per pamokas, Jūs visada šypsotės?
– Esu laikomas jaunu ir savo karjerą dar tik pradėjau. Gyvenu su dviem kambariokais, neturiu didelių įsipareigojimų. O kiti mokytojai turi paskolas, vaikų, privalo mokėti už butą ar namą. Žmonės gali turėti labai daug rūpesčių, ir tokiais atvejais pozityvumas gali išnykti.
Kita vertus, kai žmogus šypsosi, įsitempia veido raumenys ir jis greičiau pavargsta. Mokytojai, kurie dirba daugiau nei dvidešimt metų, gali dėl to būti pervargę. O jeigu dar vaikas mažas namie, jie grįžę turi jį linksminti, skirti laiko. Mes nežinome, su kokiais rūpesčiais susiduria mokytojai asmeniniame gyvenime. Siūlau apie tai susimąstyti.
Jei patiriate smurtą, manipuliaciją, spaudimą, tai raginu kreiptis į patikimą žmogų ir ieškoti teisybės. Nuo devintos klasės mokykloje aš visur vaikščiodavo su konstitucija. Jei ant manęs rėkė, tai aš rėkdavau atgal. Tiesą pasakius, gal tai nebuvo optimalus sprendimas – geriau būčiau dėstęs argumentus. Tačiau svarbu kovoti už save, ypač jeigu žinai, kad yra teisės ir taisyklės.
– Kokiems žmonėms rekomenduotumėte mokytis filosofijos?
– Savarankiškiems. Filosofija – tai dalykas, kur reikia daug skaityti, rašyti, jeigu nori ją suprasti. Dažnai nutinka, kad iškalęs informaciją, tu sėdi ir galvoji apie ją. Po kurio laiko suvoki, ką iškalei. Šį savaitgalį suvokiau, kad 360 laipsniai yra susitarimas. Kitas dalykas, kurį reikia turėti, norint tapti filosofu, tai – idėjinis atvirumas. Tu turi suprasti, kad jeigu turi nuomonę, tai nereiškia, jog ji teisinga. Tai, kaip tu atrodai, ką tu darai, nebūtinai taip turi būti. Vadinasi, filosofija yra atsiribojimas nuo savęs, ieškojimas objektyvumo, tiesos, o ne bandymas patvirtinti savo nuomonę. Jeigu man liūdna, aš neieškau kieto filosofo, kuris irgi sielojosi, – tai ne taip veikia.
– Ar mes visi galime išmokti filosofuoti, ar kam duota?
– Nežinau. Išvis nemanau, kad yra toks dalykas kaip filosofavimas, tai tėra kito tipo analizavimas. Ar mes galime sakyti „literatūralizavimas“? Ne. Tiesiog mąstai, rašai ir skaitai apie tokius dalykus, apie kuriuos toliau nebepavyksta mąstyti, nes po to eina tik Dievas. Taip pat filosofijai reikalingos tam tikros savybės. Pavyzdžiui, logika, kuria naudojantis galima prieiti prie labai įdomių minčių.
Mes su vienuoliktokais kalbame apie Anaksimeną. Jis tikėjo, kad visus gamtinius procesus sukuria oras. Žaibas susidaro, kai oras iš viršaus, virš debesų, bando prasiskverbti pro debesis ir greitai prasprūsta, kad virš debesų esantis oras susiduria su apatiniu, taip sukurdamas žaibą. Tai – nesąmonė, bet svarbu pasižiūrėti į argumentaciją. Žodžiu, nereikia visiems būti filosofais, nes mūsų pamokos yra skirtos susipažinti su istorija – daugiausia Europos – ir žmonijos žinių raida.
Čia pokalbis nutrūko. Mums reikėjo bėgti į pamokas. Ačiū mokytojui Lukui už skirtą laiką.
Kalbino Žurnalistų klubo aktualijų ir mokslo skilties redaktorės Morta Barčytė ir Hildė Maciulevičiūtė, žurnalistė Ugnė Rasimavičiūtė.
Teksto korekcijas atliko Žurnalistų klubo Kultūros ir literatūros skilties redaktorius Karolis Grebnickas II e
