Ką veikia filologai? Kokias temas jie gvildena universitete? Kaip atrodo jų paskaitos? Tokius klausimus sau uždaviau iš smalsumo, sutikęs su mokytojos Akvilės Kazlauskienės pasiūlymu sudalyvauti Vilniaus universiteto „Lituanistikos akademijos“ rudens sesijoje, vykusioje spalio 28–29 dienomis. Pasikvietęs savo bendramintį, nuskutau į Filologijos fakulteto katedrą. Ten mus pasitiko viena iš organizatorių: ji palydėjo į Kristijono Donelaičio auditoriją, kurioje vyko paskaitos. Užėjus į auditoriją, grojo Gintaro Grajausko grupės „Kontrabanda“ daina, aplinkui sklido keletas bendraamžių balsų. Aš prisėdau šalia esančiame suole. Netrukus prasidėjo paskaitos.
Pirmoje paskaitoje susipažinome su M. Martinaičio poezija, grupėse analizavome jo eilėraščius; antroje buvo pasakojama apie Gedimino laiškus bei jų istoriją. Trečioje išsiaiškinome: kas yra teismo lingvistika, kaip atskirti konstruktyvią kritiką nuo nekonstruktyvios, įbauginimą nuo grasinimo; bandėme atsakyti į klausimus iš duotų bylų. Vėliau tyrinėjome G. Grajausko strofas, atskleidėme, kas suteikia eilėraščiui „grajauskišką“ ir artimą jausmą. Dienos pabaigoje nagrinėjome epigramas, jų struktūrą ir XVI a. humorą. Kitą rytą susipažinome su latvių literatūros procesais, gvildenome herojinį epą „Lačplėsį“. Sužinojau, jog poezija gali būti ne tik lyrikos žanrų kūriniai, bet ir piešiniai, figūros, garsai, simboliai ar net mums radikaliai nesuvokiami dalykai, – tai mane abstulbino. Renginio pabaigoje buvome supažindinti su leidėjo, redaktoriaus ir iliustratoriaus profesijomis, sužinojome, kaip knygos patenka į mūsų rankas.
Didžiausius įspūdžius paliko paskaita apie juoką XVI a. Lektorė pradėjo savo paskaitą nuo klausimo: ar „Radviliados“ herojus Mykolas Radvila Rudasis turėjo humoro jausmą? Ir savaime suprantame, jog taip. Juk kiekvienas žmogus turi humoro jausmą, koks jis bebūtų. Tada dėstytoja mums papasakojo apie liuteronų ir katalikų polemikas. Apie tai, kaip vienoje iš savo satyrų jėzuitas Jonas Chodzinskis pašiepia liuteronų bažnyčią: jis aprašo, kaip girtas protestantų kunigas Vokiečių gatvėje, lipdamas kopėčiomis į vištidę, nukrito ir sėkmingai nusisuko sprandą. Tuomet atėjo laikas epigramoms: sužinojome, kad jos atsirado iš senovės graikų laikų ir buvo naudojamos kaip eiliuoti užrašai antkapiams. Ir kad Markas Valerijus Marcialis „atgaivino“ epigramas, pavertė satyriniais kūriniais, kurie turi struktūrą: konteksto aprašymą ir pabaigą (netikėtą posūkį); skaitėme jo, Jano Kochanovskio bei Petro Roizijaus epigramas, kai kurios iš jų paliko šypseną veide.
Tarp paskaitų vyko pertraukos. Jų metu begeriant gardžią kavą ir kramsnojant sausainius galėjome bendrauti su kitais bendraamžiais, lektoriais ir organizatorėmis. Dėstytojai bei akademijos rengėjos su entuziazmu atsakė į mūsų užduotus šmaikščius ir rimtus klausimus, susijusius su universitetu, paskaitomis ir ne tik. Susidrovėję renginio dalyviai tarpusavyje vienas su kitu plepėdavo apie mokyklą, apie skaitytus kūrinius ir savo hobius bei apie juos intriguojančias temas. Auditorijoje tvyrojo pakilumo jausmas.
Pasibaigus renginiui, likau pakylėtas, o išėjęs iš katedros net nesitikėjau, jog akademinė aplinka taip mane paveiks. Atsirado noras vėl atvykti, sužinoti kažką naujo. Kitą dieną niekaip negalėjau atsipeikėti nuo įspūdžių, atrodė, jog lig šiol esu dar ten ir klausausi, kaip lektoriai smagiai postringauja, kaip kužda greta prie suolo kolegų balsai…
Karolis Grebnickas II e
