Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos (VVDG) žurnalistai tęsia interviu ciklą „Renkuosi profesiją“. Interviu su Lietuvoje žinomais įvairių profesijų atstovais nuo šiol galima nemokamai klausytis „Spotify“ platformoje (tinklalaidė „Po pamokų“). Šiame epizode Upė Jarutytė kalbina populiariausios radijo laidos Lietuvoje „Ryto garsai“ vedėją ir Vilniaus universiteto žurnalistikos dėstytoją Rūtą Kupetytę.
R. Kupetytė, pasirodo, visai nesvajojo būti žurnaliste. Pašnekovė atskleidžia, kad radijo vaikystėje… bijojo. Žurnalistės kelią žinoma radijo laidų vedėja pasirinko po to, kai iš jos duoto interviu buvo iškirpta ir iškraipyta pasakyta mintis. Būtent ši situacija privertė R. Kupetytę susidomėti žurnalistika. Naujame tinklalaidės „Po pamokų“ epizode ji pasakoja apie savo darbo užkulisius, radijo laidų vedėjos darbo specifiką bei žurnalistikos studijas.
Upė Jarutytė: Kaip atrodo jūsų darbo diena? Kokia darbo radijuje specifika, kuo ji ypatinga, lyginant su kitomis profesijomis?
Rūta Kupetytė: Jeigu aš tą dieną vedu laidą, tai keliuosi apie ketvirtą valandą. Pirmas dalykas, kurį padarau, tai atsidarau telefone naujienų portalus, tiek užsienio, tiek Lietuvos, ir tikrinu, ar nieko neįvyko, dėl ko tektų keisti laidą. Nuo to priklauso, kaip greitai aš turiu susisukti. Kita vertus, net kai nieko ypatingo neįvykę, susiruošti į darbą reikia labai greitai: skubiai keliauti į dušą, paskubomis išgerti kavos. Kai atkeliauju į darbą, privalau peržvelgti spaudą, nes laida „Ryto garsai“ turi ir kelių minučių spaudos apžvalgą. Taigi, turiu apsižiūrėti, kokias publikacijas skaitysiu, susikirčiuoti tekstą, pabaigti rengtis pokalbiams. Tada, aišku, prasideda laida. Joje būna daugmaž penki tiesioginiai pokalbiai, tačiau visi jie skirtingomis temomis, todėl reikia į jas deramai įsigilinti. Būna ir reportažų, kuriuos parengia reporteriai.
Prie vienos laidos dirba gana daug žmonių. Aš irgi turiu redaktorių ar redaktorę, kurie padeda surinkti pašnekovus, su jais susitarti dėl pokalbių, padeda galvoti temas, užaštrinti kampus. Laida trunka dvi su puse valandos. Jai pasibaigus darome susirinkimą, kur aptariame ir to ryto laidą, ir kitas laidas, kurios tą dieną dar bus transliuojamos. Paskui imi galvoti apie laukiančius darbus. Pats laidos vedimas yra tik uoga ant torto. Pati sudėtingiausia užduotis yra sugalvoti temas, susitarti su pašnekovais, sugalvoti klausimus. Jeigu nori gerai pasiruošti pokalbiui, užtrunki maždaug dvi valandas, be to, turi visą dieną sekti aktualijas. „Ryto garsai“ yra aktualijų laida, o tai reiškia, kad kalbindama kažkokį ministrą, turiu žinoti, kas vyko visą dieną: kas ką sukritikavo, dėl ko keliami klausimai, ką tas žmogus prieš savaitę ar net prieš metus yra pasakęs. Dėl to visą dieną tenka gyventi aktualijomis ir rinkti medžiagą.
Upė Jarutytė: Dirbant žurnaliste, be abejo, tenka improvizuoti. Kokių kurioziškų situacijų jums yra pasitaikę darbo metu?
Rūta Kupetytė: Visus interviu prisimeni dėl skirtingų dalykų. Buvo laikotarpis, kai mane siųsdavo kalbinti visų Nacionalinės premijos laureatų. Na, ne visų, bet tų, kurie tuo metu dėl savo amžiaus negalėdavo atvykti į studiją, taip pat tų, kuriems reikėdavo skirti daugiau laiko. Tai buvo metai, kuomet minėtą premiją gavo tokie žmonės kaip aktorius Donatas Banionis ar režisierius Jonas Gricius, kurių, deja, tarp mūsų jau nebėra. Tiems pokalbiams aš tikrai labai daug ruošiausi. Atvažiavusi pasikalbėti apeidavau ratą aplink pašnekovo namą, nes niekaip nedrįsdavau įeiti. Pamenu, kaip po interviu Donatas Banionis pasakė: „Eik, pakviesk kaimynus, kad mus nufotografuotų.“ Iki šiol gailiuosi, kad tos nuotraukos negavau.
Dar pamenu kitą nutikimą. Mes su kolega Edvardu Kubiliumi esame turėję dvi žurnalistines keliones po Lietuvą ir vieną po Čikagą, kur gyvena daug lietuvių. Pirmoji kelionė buvo surengta Lietuvos šimtmečio proga. Gavome į rankas telefoną, kuriuo turėjome filmuoti. Prie to telefono buvo jungiamas ir mikrofonas, kuriuo kalbinami žmonės. Tai buvo ne tik radijo, bet ir televizijos projektas. Važiavome po Lietuvą, keliavome netoli pasienio. Mūsų tikslas buvo aplankyti pačius atokiausius Lietuvos kampelius. Tada ir paaiškėjo, kad pasienyje nėra ryšio. Radome kaimą, kur žmonės, norėdami paskambinti, turi lipti į medį. Tokių kelionių metu atsiranda temų, kurių tu, kaip žurnalistas, dirbdamas Vilniuje, niekada nepastebėtum. Štai kita moteris sustabdė mus, kai važiavome pro šalį. Sako: „Man erkė įsisegė. Pro mano miestelį autobusas važiuoja tik du kartus per savaitę. Ar galėtumėte pavėžėti iki ligoninės, kad tą erkę ištrauktų?“ Tada tu, kaip žurnalistas, ir vėl matai problemą – kažkokiame miestelyje autobusas važinėja labai retai ir tai sukelia žmonėms rūpesčių.
Upė Jarutytė: Kokį patarimą duotumėt jauniems žmonėms, norintiems būti žurnalistais?
Rūta Kupetytė: Būti smalsiems, taip pat – nesusireikšminti. Visi jauni žurnalistai, vos tik pradėję dirbti, pradeda galvoti, kad dabar jau viskas – jie yra patys geriausi. Tokį patarimą, beje, esu gavusi ir aš.
Viso pokalbio galite pasiklausyti čia.
