– Aiste, esi viena aktyviausių ir veikliausių mūsų gimnazijos bendruomenės narių. Abiturientė, modelis, žurnalistė, skautė, atgajietė, tinklalaidžių kūrėja… Kaip dar pratęstum šį sąrašą? Tradicinis klausimas – kokiu būdu pavyksta suderinti mokyklos, šeimos pareigas su maloniomis veiklomis?
– Mūsų mokykloje yra be proto daug kūrybingų mokinių, o aš stengiuos būti gera draugė bei kitų žmonių įkvėpėja. Iš tiesų dvyliktoje klasėje veiklų sumažėjo tikriausiai dėl to, kad susikoncentravau į kelias, ir labai daug dėmesio šiuo metu skiriu mokslams. Vienuoliktoje klasėje imdavau daug interviu, įrašinėdavau tinklalaides, o šiuo metu dirbdama papildomai stengiuosi tobulinti savo lietuvių kalbą. Pasiskirstau savo dienotvarkę taip, kad po šeštos valandos vakaro nebesimokyčiau, nors dažniausiai tai pavyksta padaryti nuo aštuntos valandos vakaro. Po darbų drauge su tėvais žiūrime „Panoramą“ ir kitas vakarines LRT laidas, kurias labai mėgstu. Jos mane įkvepia, kartu sužinau kažką naujo ir atsipalaiduoju būdama su šeima.
– Ar galima teigti, jog veiklos sumažėjo dėl mokymosi krūvio?
– Ne, manau, kad išmokau paskirstyti krūvį tolygiai, todėl ir atrodo, kad krūvis sumažėjo, nors kartais atrodo, jog jis tapo dar didesnis. Išskyriau savo prioritetus, supratau, kas man svarbiausia, ir taip suskirsčiau savo dienotvarkę, kad joje atsirastų daugiau laisvo laiko.
– Rudenį, per Mokytojų dieną, vedei man matematikos pamoką. Ar šis dalykas tau patinka? Galbūt tai galima vadinti Tavo aistra?
– Labai toli nuo to, tačiau stengiuosi ir labai gerbiu savo mokytoją Juozą Padvelskį, kuris bando mane sudominti per pamokas. Kadangi stojant į pasirinktą specialybę Vilniaus universitete matematika nėra prioritetinis dalykas, stengiuosi mokytis šio dalyko, bet ne per daugiausiai. Kartais matematika man yra net kaip kryžiažodis, savotiškas žaidimas.
– Kaip gimnazija padėjo save realizuoti?
– Iš tiesų, manau, kad įstojau į teisingą, socialinių mokslų, modulį. Jau ilgą laiką, net prieš gimnaziją, planavau tapti žurnaliste, o man šis modulis padėjo perprasti mokslinio darbo aprašymo subtilybes. Su mokytoju Tomu Vaitkūnu turėdavome pamokėles bendram išsilavinimui apie mokslininkus ir kitas aktualijas, tad modulis man padėjo labiau save suprasti kaip žurnalistę. Visgi didžiausia paskata toliau tobulėti žurnalistikos srityje kilo atėjus į žurnalistų būrelį, kurį vedė jau išėjęs mokytojas Karolis Klimas. Esu labai jam dėkinga, nes mokytojas pasakydavo man tiesiai šviesiai, nieko neslėpdamas: „tą padarei blogai, tą padarei gerai, čia buvo tragedija, o čia buvo puiku, šaunuolė. Tonas buvo geras, tačiau atrodė, jog esi įsimylėjusi savo pašnekovą“. Išmokau daug pamokų, ne tik lietuvių kalbos ir matematikos, bet ir to, kas pravers ateityje, ir dėl to esu laiminga.
– Pristatei garsaus Lietuvos dizainerio Juozo Statkevičiaus kolekciją. Tavo nuotraukos puošė šalies žurnalų puslapius, jas matėme socialinėje medijoje. Papasakok apie šį, tikriausiai mažai kam žinomą, Tavo gyvenimo reiškinį. Ką reiškia dirbti modeliu? Kokių iššūkių teko patirti?
– Mažai kas žino ir atpažįsta jose mane, nes iš šalies tikriausiai atrodo, jog nuotraukose aš nepanaši į save. Iš tiesų modelių industrijoje esu nuo dvylikos metų, tada atėjau į pirmąją agentūrą. Tačiau dėl karantino ir galbūt dėl to, kad buvau per jauna, negalėjau visiškai savęs realizuoti. Juozas Statkevičius atrodė kaip dovanėlė iš kažkur aukščiau. Man parašė mano agentūros vadovė, kad teks dirbti su J. Statkevičiumi, o jis man visada buvo kaip Lietuvos ikona. Jis ir juokingas savo elgesiu, ir įdomus, norėčiau kada nors iš jo paimti interviu. Žinoma, bijočiau, nes su menininkais, man atrodo, sunku dirbti, kadangi jie gali nuklysti į lankas – čia jau net kaip taisyklė (juokiasi). Taigi, ėjau ne dėl to, kad mane atrinktų, o tam, kad jį pamatyčiau. Atėjusi į jo ateljė pamačiau penkiolika merginų ir mums pasakė vaikščioti ratu su aukštakulniais, o jie buvo klibantys, kulniukas beveik nulūžęs (šypsosi).
– Galbūt specialiai?
– Gali būti, nes atrodė, jog tie aukštakulniai buvo vyresni už mane ir mums bevaikštant jis mus stebėjo. Kai artėjome prie jo, būdavo baisoka, tačiau kai praeidavom, pasidarydavo lengviau, nes žinodavom, kad jis į tave nebežiūri. Vaikščiojom 10–15 minučių, o dizaineris po truputį „išmesdavo“ iš rato merginas. Ką galiu pasakyti, tai jis buvo tikrai labai labai mielas ir rūpestingas žmogus. Nuoširdžiai gerbiu šį žmogų kaip menininką. Galiausiai liko trys merginos ir mums pasakė sustoti. Galvojau, kad galbūt kaip tik mūsų neatsirinko, nes kitas variantas atrodė neįmanomas dalykas. Netrukus mus pakvietė prisėsti ir palaukti. Atėjęs sako: „Na, tai man tą aukštą mergaitę su ilgais brunetiškais plaukais. Ateik čia, stokis.“ Paskui pridūrė: „Persirenk šitą“. Jis pamatavo suknelę su kuria aš ir buvau atėjusi, paskui nufotografavo. Atrodė, jog mane jau patvirtino, užsirašė kontaktus, bet vistiek tai neatrodė realu. Iš karto paskambinau savo draugei su kuria mėgstame jį aptarti, pažiūrėti jo socialinius tinklus. Galiausiai man pasakė laukti patvirtinimo. Tądien buvo ketvirtadienis, o man reikėjo laukti iki sekmadienio. Žinutė, kad manęs nepatvirtino neatėjo, o trečiadienį jau buvo repeticija. Antradienį parašė, kad rytoj laukia manęs repeticijoje. Ilgą laiką netikėjau tuo, kas įvyko, nes tai man buvo išties vienas svarbesnių momenttų gyvenime. Aš Statkevičių pažinau kitokį, nei įprasta jį matyti ar apie jį girdėti, jis yra labai geras žmogus bei švelnus vyras ir ne toks ekstravagantiškas, kaip atrodo socialinėje erdvėje. Dar šv. Valentino dieną sėdėjau su drauge kavinėje ir agentė man pranešė, kad mane kviečia į žurnalo fotosesiją, ir tai buvo dar vienas, labai mielas momentėlis.
– Tavo ir kolegės brandos darbas „90-ųjų mados Lietuvoje“ taip pat susijęs su mada – kodėl būtent tas laikotarpis? Galbūt ketini studijuoti mados industriją ar planai visgi kitokie? O gal labiau linksti į žurnalistikos pusę?
– Manau, jog šiuos du dalykus galima labai gražiai susieti. Mano vienas iš autoritetų yra mados žurnalistė D. Bulbenkaitė, kuri veda labai geras laidas LRT radijuje. Mada mano gyvenime yra svarbus objektas. Man patinka domėtis ir skaityti apie ją, tad, manau, ateityje šie dalykai susijungs. O brandos darbe iš pradžių galvojome apie partizanus ar feodalizmą, tačiau paskui labiau susimąstėme apie tai, kas būtų įdomu mums pačioms. Įdomus pasirodė 90-ųjų laikotarpis. Tiek Lietuvos istoriniais įvykiais, tiek ekonomikos situacija ir buvo įdomu panagrinėti, kaip tai atsispindėjo madoje. Taigi, atsakant į klausimą, ar mada bus mano ateityje, sakyčiau, kad taip. Manau, jog tai siesiu su žurnalistika.
– Esi ilgametė žurnalistų klubo narė. Vytauto Didžiojo gimnazijos bendruomenė skaitė ne vieną Tavo rašytą straipsnį, klausėsi tinklalaidžių. Kada bandei rašyti pirmuosius straipsnius, atsirado susidomėjimas šia sritimi?
– Kiek atsimenu, penktoje klasėje, kai ėjome į ekskursiją, mano mokytoja žinojo, kad mėgstu kurti, ji man pasiūlė parašyti apie mūsų išvyką. Tai buvo mano kaip ir pirmasis žurnalistinis darbas. Atsimenu, jog pavartojau vaizdingą posakį „išdardėjome autobusu“ ir už tai mane pagyrė senelis. Vėliau progimnazijoje vesdavau renginius su savo kolege. Gimnazijoje žurnalistinė veikla tapo aaktyvesnė, kūriau tinklalaides, rašiau interviu.
– Kas sunkiausia atliekant tokias veiklas?
– Iš pradžių sunkiausia įveikti nežinomybės jausmą ir jaudulį, bet paskui tai tampa įprastu dalyku. Jaudulį ir nerimą pakeičia džiugesys bei susidomėjimas. Taip pat sunku įveikti savotišką tinginystę, kai reikia pasidomėti apie pašnekovą, nes kai pasiruoši ir susipažįsti su informacija apie žmogų, interviu tampa tarsi dviejų pažįstamų pokalbis, natūralus, tikroviškas, išpildytas. O tokį įdomu skaityti ar klausytis.
– Esi dalyvavusi „Laisvės TV“ projekte „Jaunųjų žurnalistų akademija“– kuo naudinga buvo ši patirtis?
– Tai buvo taškas, kai nusprendžiau iš renginių vedimo persikvalifikuoti į žurnalistiką. Prieš pirmą karantiną mes turėjome daryti nuostabius darbus, nes artėjo pavasaris ir turėjo prasidėti visi praktiniai darbai, kadangi iki tol buvo teorija. Buvo labai liūdna, kai pranešė, kad reportažus turėsime kurti virtualiai. Aš jį sukūriau ir iš tikrųjų išmokau labai daug reportažo kūrimo subtilybių. Tėvai parsiuntė montavimo programėlę, galėjau tobulėti ir pradėjau kurti asmeninius blog’us apie savo kasdienybę. Jais dalinausi ir su savo draugėmis. Kurti tapo nuoširdžiai įdomu. Dalyvavimas projekte padėjo suprasti visą žurnalistinio darbo sistemą.
– Medijoje mačiau Tavo nuotrauką, kurioje esi su skautų uniforma, dalyvauji žygiuose. Kada tapai skaute? Kokius įgūdžius lavina ši organizacija? Kuo prasminga ši veikla?
– Kad tapau skaute esu dėkinga mūsų gimnazijos mokinei Kamilei Vasiliauskytei. Praėjusiais metais gyvenimas man įteikė ne vieną dovaną. Žinojau, kad Kamilė yra skautė, tačiau su ja asmeniškai nebuvau susipažinusi, tik sekiau „Instagrame“. Pamačiau jos story, jog kviečia prisijungti prie Europos skautų. Skautų stovykloje jau buvau dalyvavusi dar būdama maža, bet man ten nelabai patiko. Galbūt todėl, kad ten per daug laisvės, nelabai patiko žmonės. Kadangi esu tas žmogus, kuris pildo kiekvieną anketą, kurią tik pamato (tas iš tiesų yra bloga savybė), tačiau, užpildžiusi šią anketą nepasigailėjau. Tik rudenį man atrašė mano vadė Ona ir paklausė, ar vis dar turiu noro prisijungti. Po tiek laiko net buvau pamiršusi apie šią stovyklą, bet atsakiau, kad prisijungti norėčiau. Buvo labai gerų momentų. Tada mano gyvenime buvo sunkus etapas. Iki tol nebuvau religinga, krikščionybė man nieko nereiškė. Europos skautai išsiskiria religingumu, krikščioniškųjų vertybių puoselėjimu. Pirmasis Pranciškaus žygis prasidėjo naktiniu ėjimu palei jūrą, ėjome dešimt kilometrų nuo Klaipėdos iki Karklės. Tuomet, atrodo, įvyko kažkoks atbudimas viduje, skautai mane išlaisvino ir aš degu kiekvienu žygiu iki šiol. Ten yra labai daug pedagogikos, asmeninio lavinimo, savęs ugdymo ir dėl to labai rekomenduoju kiekvienam, kas ieško savęs ir norėtų disciplinos. Ši organizacija moko organizuotumo, pedantiškumo. Mūsų yra mažai, tačiau kiekvienas žmogus čia reiškia labai daug. Tai be galo puiki patirtis.
– Taigi, galima teigti, jog ši veikla iš tiesų prasminga?
– Taip, ypač dėl to, kad sustiprini savo charakterį, vertybes. Aš labai pasikeičiau būtent skautų dėka. Atsirado kitoks požiūris į pagalbą žmonėms, vienas kitam ir į darbą grupėje.
– Kadangi dalyvauji ir Atgajos rengiamose stovyklose, kokių panašumų ir skirtumų įžvelgi tarp šių dviejų organizacijų? Ar šiandieniniam jaunuoliui reikalingos tokio pobūdžio stovyklos? Kodėl taip manai?
– Atėjusi į skautus, iš karto pradėjau lyginti juos su Atgaja ir galbūt dariau klaidelę, nes Atgaja yra labiau meninio tobulėjimo vieta, kur atsiskleidi kaip meninė asmenybė, o skautai yra labiau disciplinos stiprinimui skirta organizacija. Prancūzijoje Europos skautai yra labai patobulėję: turi tinklą, yra parašytos metodinės knygos. Skautai formuoja dorą krikščionį, nepalūžtantį žygiuose ir gebantį išgyveni ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Atgajoje nebuvau jau dvejus metus, tačiau labai ją myliu ir pasiilgstu. Abi šios organizacijos yra labai svarbios jaunimui. Kalbinu mažąjį brolį nuvažiuoti į Atgają, nes čia labai gerai atsiskleidžia komunikacijos gebėjimai. Pasibaigus stovyklai grįždamas namo beveik visą kelią verki, nes nenori palikti žmonių ir pačios organizacijos.
– Jau greitai į paskutinę pamoką pakvies paskutinis skambutis. Kokios mintys aplanko baigiant mokyklą? Kuo gali pasidžiaugti?
– Iš tikrųjų kiekvienas toks sakinys labai labai suvirpina širdį, nors ir girdžiu juos kiekvieną dieną. Tarpusavyje su kitais dvyliktokais kalbame apie tai, kad jau viskas, liko dvi savaitės, dvidešimt matematikos pamokų. Ir kai realiai suprantu, kad jau artėja mokyklos baigimo momentas, man tikrai yra labai liūdna, nes aš nuoširdžiai nuo kokios septintos klasės mėgavausi mokymo procesu. Taip, buvo sunku, taip, buvo labai daug ašarų prie chemijos, biologijos ir tos pačios matematikos. Tačiau man patinka turėti grafiką ir tam tikrą rutiną, mokykla man visada buvo to palaikymas. Ir kai žinau, kad gyvenimo ritmas, žmonės ir draugystės netrukus pasikeis, kyla jaudulys, bet kartu ir džiaugiuosi, nes apie savo ateitį mąstau pozityviai.
– Kokios dvi labiausiai atmintin įsirėžusios patirtys, susijusios su mokykla apskritai? Kitaip sakant, ką mokykla, kaip tokia, tau padovanojo?
– Kalbant apie Vytauto Didžiojo gimnaziją, mokykla man padovanojo daug naujų pažinčių ir draugysčių, kurios man yra didelė dovana. III-IV klasėse esi kaip individualistas, bet vistiek matai žmones aplinkui, koridoriuj su visais pasisveikini, nusišypsai. Taip pat dovanėle tapo įvairios veiklos. Žinoma, karantino metu jų nebuvo tiek daug, bet praėjusiais metais vykusi socializacijos stovykla tapo labai smagiu nuotykiu. Žurnalistinė veikla mane išlaikė ir pakreipė ten, kur aš ir norėjau nuo pat vaikystės.
– Baigiu pirmąją gimnazijos I klasę, ko gali palinkėti, į ką atkreipti dėmesį keliaujant likusius trejus metus? Ko geriau nedaryti?
– Manyčiau, kad nevertėtų gaišti laiko pažeidinėjant gimnazijos taisykles, verčiau koncentruoti dėmesį į mokyklos bendruomenės veiklas, ypač I-III klasėse, kol darbų dar nėra tiek daug ir galima suderinti su mokslais. Galbūt ir pažymiai dabar ne tiek daug lemia, o gal ir patirtis būreliuose tuo metu yra vertingesnė. Dalyvaudamas gimnazijos bendruomenės veiklose susipažįsti su naujais žmonėmis. Pirmaisiais savo metais dalyvavau ne tiek daug, tad kiek galėjau, stengiausi įsitraukti į veiklas šiais metais, bent jau savo laidoje. Mokykla suteikia viską ir reikia kuo daugiau imti. Žinau, kad neįmanoma aprėpti visko ir tenka su tuo susitaikyti, tačiau reikia išbandyti kiek galima daugiau, kol esame jauni ir kol VVDG mums tai suteikia.
Kalbino Mėja Komkaitė I c
