Visi, gimę po 2003 metų, jau laisvoje Lietuvoje, vadinami Z kartos, arba tūkstantmečio, atstovais. Čia tie, kurie „nematę tikro gyvenimo“. Čia tie, kuriems „dabar tik telefonai galvoje“. Bet, iš tikrųjų, čia tie, kurie prisimena tragišką tėvynės istoriją, drąsiai kalba ir diskutuoja apie mūsų vertybes, problemas, praėjusius įvykius. Šį kartą tai – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai. Rugilė, Kornelija, Vilda, Aistė, Goda, Augustina, Ugnė, Kamilė, Arnoldas samprotauja apie tautos, piliečių ir sielos laisvę. Kalbina Deimantė Grincevičiūtė.
Kas, tavo manymu, šiuo metu nepatiria laisvės?
Arnoldas Tarvydas: Manau, kad laisvės nepriklausomoje Lietuvoje vis dar nepatiria kitokie žmonės. Ne tik tie, kurie iš daugumos išsiskiria savo rase, religinėmis pažiūromis, orientacija, bet ir tie, kurie artimoje aplinkoje patiria patyčias, fizinį smurtą ar yra linkę į žalingas priklausomybes. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir yra straipsnis, ginantis žmonių teises, jos vis dar dažnai pažeidžiamos, ypač jei žmogus kitoks. Tiek suaugusieji, tiek vaikai, patiriantys patyčias, negali jausti laimės ir laisvės, o smurtą patiriantys žmonės praranda pasitikėjimą savimi. Bendrai kalbant, žmonių laisvė yra prigimtinė, todėl visuomenės požiūris turėtų keistis, kad toleruojami ir gerbiami būtų visi.
Vydūnas yra pasakęs: „Kūnas žmogų kartais padaro kaliniu. Norėtų žmogus ir toliau darbuotis, bet kūnas reikalauja maisto, nori poilsio. Norėtum nevaržomas kažkur keliauti į tolybes ir aukštybes, bet kūnui reikia visokių reikmenų ir tinkamos aprangos. Taigi kūnas siaurina, o kartais net visai atima žmogaus laisvę.“ Ar sutiktum su šia mintimi?
Kornelija Tananaitė: Kuo daugiau akcentuojama išvaizdos svarba, tuo labiau kūnas tave varžo. Jei žmogus susitelktų į savo vidų, dvasinius poreikius, jis nebūtų įspraustas į jokius rėmus. Kūnas tikrai neįkalina žmogaus, nors iš prigimties individo kūnas vis kažko reikalauja. Tačiau tai lemia ir žmogaus nusiteikimas, daug kas priklauso nuo mūsų mąstymo. Turime mokėti matyti savo vidų labiau nei išorę, tuomet ir kūnas mūsų nevaržys. Kodėl žmogus galvoja, kad kūnas jį varžo? Pavyzdžiui, atsistoję prie veidrodžio mes atkreipiame dėmesį tik į savo išorę, tačiau net nepastebime, kaip jaučiamės. Dabartiniame pasaulyje pernelyg dažnai rūpinamasi tik savo išorinėmis savybėmis, visa kita yra nustumiama į šalį.
Puslapio unsplash.com nuotr.
Kam tu labiausiai dėkingas už laisvę, kuria šiandien džiaugiesi?
Aistė Pugačiauskaitė: Man niekada neteko jausti suvaržymų mąstant ar kuriant savo ateitį, nepriklausiau kažkam neturėdama galimybės rinktis. Deja, mano tėvai, seneliai, tetos ir dėdės, didžioji dalis lietuvių savo jaunystėje to pasakyti negalėjo. Apmaudu, kad sulaukę šešiolikos, negalėjo džiaugtis paprastais dalykais: parduotuvėje nusipirkti kramtomosios gumos, skaityti užsienio autorių leidinių ar klausytis grupės „Queen“ atliekamų šedevrų. Negaliu įsivaizduoti, ką tai reiškia, bet žinau, kam esu dėkinga, jog šiandien turiu galimybę gyventi taip, kaip noriu. Tariu ačiū visiems, netylėjusiems ir nebandžiusiems slėptis, nepabūgusiems, „O kas, jei nepavyks?“ scenarijaus. Lietuviams, kurie prieš trisdešimt vienerius metus atgavo laisvę ir įmūrijo dabartinės valstybės pamatus. Ačiū seneliams, tėvams, mokytojams, politikams, menininkams – tiems, kurių dėka kasdien vaikščiodama Vilniaus gatvėmis kvėpuoju laisvu oru.
Kodėl tautai būtina laisvė?
Ugnė Cibulskaitė: Žinoma, laisva tauta gali nevaržoma didžiuotis tėvyne, jos simboliais vėliava ir herbu, per šventes giedoti himną. Bet tai tik formalūs nepriklausomybės požymiai. Pasikapstę giliau suprasime, kad laisvė – tai tautos varomoji jėga. Kaip sakė Valdas Adamkus: „Tik laisvė leidžia gyventi visavertį, normalų žmogaus gyvenimą.“ Tik suvereni tauta geba judėti pirmyn, tobulėti. Laisvė teikia galimybių vystytis tautinei savimonei, mąstymui, formuoti nepriklausomą nuomonę. Aš, nors ir esu gimusi laisvoje šalyje, laisvę branginu. Tai parodau ir jau ketverius metus iš eilės dalyvaudama Vasario 16-osios proga organizuojamoje moksleivių eisenoje. Smagu matyti tiek daug jaunų veidų – žmonių, suprantančių laisvės svarbą, ją puoselėjančių. Manau, kad laisvė pasireiškia per kiekvieno tautos nario žmogiškumą, jo esmę ir yra laimės bei gerovės šaltinis.
Vydūnas pasakytų: „Laisvė tėra pastovi būdama žmonių būtimi.“ Kaip patriotas saugo laisvę?
Kamilė Jasaitytė: Patriotas pasižymi nenumaldomu noru tobulėti dėl savo gimtojo krašto, liudija jo grožį ir didybę, garsindamas tėvynę visame pasaulyje. Toks žmogus turi stiprias vertybes, tvirtą moralinį pamatą. Toks žmogus nedaugžodžiauja, bet dėl savo mylimos šalies atlieka konkrečius darbus: padeda kitiems, rūpinasi gamta ir panašiai. Jei tokių žmonių būtų dar daugiau, viskas pasikeistų į gera.
Užbaik mintį: „Kiek ………………, tiek jis iš tikrųjų ir yra laisvas.“
Vilda Šveikauskaitė: „Kiek žmogus geba priimti savo ydas, tiek jis iš tikrųjų ir yra laisvas.“
Puslapio unsplash.com nuotr.
Kuri laisvė tau yra svarbesnė: išorinė ar vidinė?
Rugilė Čepulytė: Mano nuomone, išorinė laisvė yra ta akivaizdi, „apčiuopiama“ laisvė. Kai gali keliauti, reikšti savo mintis (žodis nėra cenzūruojamas), mokytis tai, ką nori mokytis, dalyvauti ten, kur nori dalyvauti. Vidinė laisvė man yra laisvė, kurią savo protu suteiki sau. Kai sulaužai tam tikras ribas, sugriauni sienas, išardai blokus. Kai leidi sau jausti viską. Kai leidi sau mąstyti, net kai tavo mąstymo būdas kitoks. Kai išreiški save taip, kaip nori. Kai leidi sau būti savimi. Būtina pradėti nuo savęs – nuo vidinės laisvės, kurią suteiki pats sau. O be vidinės laisvės vargu ar turėtume išorinę. Todėl sakau, kad man svarbesnė yra vidinė laisvė, o kai žmogus yra laisvas viduje, tada ir visa kita jis išsikovos.
Ar žmogus yra nepriklausomas? Ar visgi kažkokios priklausomybės neišvengiamos?
Augustina Padvelskytė: Žmogus, net ir labai norėdamas būti nepriklausomas, visada nuo ko nors priklausys. Nesvarbu, ar tai oras, kuriuo kvėpuoja, ar maistas, kurį valgo. Tačiau labiausiai žmogų įpareigoja jo paties mintys: ne be reikalo kartais sakoma, jog jos mus įkalina ir yra didžiausias priešas. Deja, nėra jokio ginklo ar vaisto, kuris nukenksmintų didžiausią kliūtį žmogui. Tie, kuriuos vadiname garsiausiomis ir įtakingiausiomis asmenybėmis, tarkime, Steve Jobs, yra išmokę savo mintis transformuoti į pozityvią, kuriančią energiją. Tada mintys, požiūris ne stabdo, bet virsta galia, svajones paverčiančia realybe.
Kaip manai, kodėl kai kurie žmonės nevertina laisvės?
Goda Mandeikaitė: Dažniausiai laisvės nevertina tie, kurie nepatyrė nelaisvės, nematė, kaip kontroliuojama, kankinama, baudžiama visuomenė. Sunku įsivaizduoti tai, ko patys nepatyrėme ir neišgyvenome, to, ką jautė mūsų tėvai, seneliai, stodami ginti savo Tėvynės ir eidami jos laisvės link. Džiaugiuosi, kad žmonių, kuriems laisvė vis dar rūpi, kad tėvai pasakoja vaikams apie skaudžius ano meto įvykius, rodo nuotraukas, stengiasi, kad jaunoji karta suprastų, kokia yra laiminga, kad nepatyrė to, kas gniuždė, bet nepalaužė tautos. Laisvė man yra didžiausia laimė ir vertybė.
Parengė VVDG žurnalistų būrelio narė Deimantė Grincevičiūtė.
