Straipsnių ciklas „Vilniaus perlai“. „Keistoteka“ – čia gyvena knygos ir katės.

Straipsnių ciklas „Vilniaus perlai“. „Keistoteka“ – čia gyvena knygos ir katės.

Savaitgalį patyrėme džiaugsmingą atradimą – pirmą kartą apsilankėme knygyne „Keistoteka“. Knygų lentynos tiesiog lūžta nuo įvairiausių leidinių: nuo ekonomikos iki poezijos. Tokiam lobynui tvarkyti ir prižiūrėti nuolat reikalingi savanoriai. Juo gali tapti ir Tu! Brūkštelk laiškutį keistoteka@gmail.com. Na, o jei savanorystė nedomina, gali prisijungti prie knygyne organizuojamų dailės pamokų arba pakviesti drauge ateiti daugiakalbį bičiulį, norintį pagerinti lietuvių kalbos įgūdžius. O jei tiesiog smalsu, nebijoki: būsi maloniai pavedžiotas po knygyną ir supažindintas su knygų išdėliojimo tvarka. Būtent tokiu būdu ir mes susipažinome su knygyno darbuotoja dvyliktoke Rugile ir knygyno vadove Polina bei kilo mintis jas pakalbinti ir pasidalinti interviu su Tavimi.

Gal galėtum trumpai prisistatyti?
Aš esu Rugilė, „Keistotekoje“ savanoriauju nuo 2021 metų žiemos, o įsidarbinau pernai vasarą.
Kaip atsiradai „Keistotekoje“?
Anksčiau skaitydavau labai daug knygų, todėl ieškojau, kur jų galima nusipirkti, ir taip atsiradau „Keistotekoje“.
Kokios yra savanorio pareigos?
Seniau savanorių prašydavo užregistruoti knygas, jas nuskenuoti, įkelti viršelių nuotraukas į svetainę ir sudėti į lentynas. Tačiau šiuo metu visų savanorių prašome tik pakeisti knygų kainas.
Kadangi esi darbuotoja, kokios yra tavo pareigos?
Dabar nebedarau to, ką daro savanoriai; aš dirbu su užsakymais ir klientais.
Kokia tau patinka darbe?
Ieškoti knygų po knygyną. Jeigu pavyksta rasti, labai nudžiungu.
O kas nepatinka?
Turbūt, kai nepavyksta surasti knygos ir reikia pranešti klientui, kad jos nerandame.
Kaip manai, kodėl yra svarbu skaityti?
Mano nuomone, kuo daugiau skaitai, tuo labiau apsišvieti, su tavimi įdomiau kalbėtis ir daugiau supranti apskritai apie visą pasaulį ir kaip jame viskas vyksta. Taip pat daugumai žmonių tai yra hobis ir teikia laimės.
Kokios knygos tau labiausiai patinka?
Šiuo metu man labiausiai patinka romanai, dramos.
Ar turi mėgstamiausią knygą?
Taip, aš net jos iki galo neperskaičiau – tai „The Secret History“ (autorė Donna Tart).
Taip pat noriu paklausti, kodėl pradėjai savanoriauti? 🙂
Atėjau dėl to, kad man reikėjo surinkti daug socialinių valandų. Kadangi programa pasikeitė, 11-12 klasėje valandų skaičius padidėjo iki 70. Todėl norėjau savanoriauti tokioje vietoje, kurioje nesijaustų, jog mano darbas beprasmis. Taigi atsiradau šiame knygyne.

Polina, kaip save pristatytumėte mūsų skaitytojams?
Atvykau iš Baltarusijos. Esu fotografė, videografė ir šiek tiek turiu dizainerio patirties. Lietuvoje radau „Keistoteką“, apie ją jau buvau girdėjusi anksčiau. Man šis projektas labai patiko. Knygyno padėtis buvo išties sunki: jis turėjo problemų su finansais bei erdvėmis. Mačiau, kad „Keistoteka“ tuoj užsidarys, todėl norėdama išsaugoti ją, pradėjau savanoriauti. Iš pradžių dirbau prie kasos, vėliau pradėjau organizuoti savo ir poezijos renginius, dirbti su knygyno „Instagram“ paskyra. Rodžiau kiek įmanoma daugiau iniciatyvos, tačiau nežinojau, ar pavyks išgelbėti knygyną. Pagalvojusi nusprendžiau perimti finansus, perkėliau vieną knygyną į didesnes erdves. Noriu, kad „Keistoteka“ nebūtų tik senų knygų parduotuvė, kad joje atsirastų vietos ir kavinukei, ir kultūros erdvei, ir jeigu bus įmanoma, norėčiau įkurti barą. Turime gana daug renginių, pavyzdžiui, akademinio piešimo pamokų, technomuzikos vakarėlių ir t. t.

Gal galite papasakoti apie knygyno katinuką?
Viskas prasidėjo nuo Ponulio, oranžinio katino, kuris gyveno praeitoje Užupio „Keistotekoje“. Knygyne jis atsirado maždaug prieš dešimt metų ir jame gyveno apie septynerius metus. Katinas pats atėjo ir virto „Keistotekos“ simboliu. Nuo tada katės tapo šio projekto dalis.

Rugpjūtį pas mane atėjo juoda katė, bet ji kažkam priklausė: turėjo antkaklį. Tai nebūtų gražu ją pasiimti. Tad aš paprašiau „Keistotekos“ savanorių, kurie gelbėjo benames kates, kad man surastų juodą katę. Ir mums pasisekė su šiuo katinuku Liuciferiu, nes jis labai draugiškas, mėgsta žmones (ir net šunis) ir todėl puikiai tinka knygynui.

Ir galiausiai, kas jums labiausiai patinka „Keistotekoje“?
Man patinka netikėtumai. Čia dirbdama niekada nežinai, ko tikėtis. „Keistotekoje“ susiduria skirtingos idėjos ir stiliai, bet vis tiek viskas susijungia į vieną, darnią bendruomenę.

Straipsnį paruošė Kultūros aktualijų ir mokslo skilčių redaktorės Hildė Maciulevičiūtė, Morta Barčytė, žurnalistė Ugnė Rasimavičiūtė.

Teksto korekcijas atliko Žurnalistų klubo Kultūros ir literatūros skilties redaktorius Karolis Grebnickas

Apie mus

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija yra pirmoji lietuvių gimnazija, kurią 1915 metais įkūrė M. Biržiška, J. Basanavičius ir P. Gaidelionis. Kaip ir anuomet, gimnazija užtikrina efektyvų ir kokybišką mokymą ir mokymąsi bei yra atvira pozityviai kaitai. Šiandieninė gimnazija siekia tobulėti, puoselėja savo tradicijas, tautiškumą, toleranciją, lanksčiai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų, suteikia visapusiškų žinių, padėsiančių jaunam žmogui rasti savo vietą Lietuvoje ir Pasaulyje, tad ir mokyklos bendruomenė yra bendradarbiaujanti, susitelkusi, iniciatyvi, geranoriška, kultūringa, kurianti saugią aplinką, pasitikinti savo sugebėjimais ir besididžiuojanti savo mokykla, kurią pati kiekvieną dieną ir kuria.