Tarptautinė matematikos, chemijos ir fizikos olimpiada – tai mokslo šventė, jau 33-ejus metus burianti gabius, mokslui neabejingus jaunuolius net iš šešių skirtingų valstybių. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, viena iš renginio steigėjų, šiais metais perėmė organizatoriaus estafetę. Deja,  COVID-19 pandemija pakoregavo renginiui įprastas tradicijas ir šventė persikėlė į virtualią erdvę. Kovo 17 dieną įvyko oficialus olimpiados uždarymo renginys. Šia proga apie savo patirtis konkurse papasakojo dvyliktokai Ugnė Cibulskaitė ir Martynas Lašas, mokslo šventėje dalyvavę nebe pirmą kartą. Kalbino Aistė Pugačiauskaitė.

Kaip ir kada pradėjote dalyvauti olimpiadose?

Ugnė: Jau devintoje klasėje matematikos mokytoja pastebėjo, kad man gerai sekasi per pamokas, gebu įveikti ir sunkesnius loginius uždavinius, todėl iš pradžių ėmė kviesti į įvairius mokyklos konkursus, olimpiadas, o paskui pasiūlė išbandyti jėgas ir tarptautinėje olimpiadoje.

Martynas: Pirma kartą prie šios tradicijos prisijungiau prieš dvejus metus Švedijoje vykusioje 31-oje tarptautinėje olimpiadoje, bet kelionė prasidėjo ganėtinai anksčiau. Dar pirmaisiais mano mokymosi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje metais fizikos mokytoja pakvietė atstovauti mokyklai fizikos srityje, olimpiadoje, iki kurios buvo likę metai.

Pasiruošimas šiai olimpiadai. Koks jis? Ar tenka ilgėliau pasėdėti prie knygų? Galbūt taikote išskirtinį mokymosi metodą ir galėtumėte juo pasidalinti su skaitytojais?

Ugnė: Keletą mėnesių prieš olimpiadą prasideda pasiruošimas jai. Daug darbo jo metu įdeda ir ruošiantysis mokytojas. Praėjusiais metais gyvai eidavau į nulines pamokas, porą kartų eiti į mokyklą teko net per atostogas. Šiemet viskas vyko beveik identiškai, tik nuotolinėje erdvėje – su matematikos mokytoja Danute Mikliene susitikdavome rytinėse  konsultacijose, porą kartų susitikome per žiemos atostogas.

Kažkokios ypatingos mokomosios medžiagos ar naujų taisyklių išmokti tikrai nereikia. Mokiniai yra ruošiami ir praktikuojasi turimas, mokykloje įgytas žinias pritaikyti sprendžiant nestandartinius, loginius uždavinius. Manau, pagrindinė pasiruošimo tokiai olimpiadai paslaptis – kuo daugiau spręsti olimpiadinių uždavinių, kad išsivystytų įgūdžių juos analizuoti. Žinoma, padeda ir dalyvavimai įvairiuose matematikos konkursuose, kitose olimpiadose, „Kengūrose“, todėl dalyvavimas tiek mokyklos, tiek miesto matematikos olimpiadoje man tikrai padėjo. Didžiausias pasiruošimas vyksta savaitę prieš tarptautinę olimpiadą. Mokyklos administracija olimpiečiams pasiūlo laisvą grafiką, kad šie galėtų maksimaliai koncentruotis į uždavinius.

Martynas: Su tėvais juokaujame, kad užtenka tik gerai išsimiegoti. Nors tai nėra visai teisinga, bet šiame juoke yra dalelė tiesos. Tikrai nėra taip, kad savaitę prieš olimpiadą pasineriu į knygas ir pakartoju viską, ką esu išmokęs. Ruošiuosi olimpiadai keletą kartus per mėnesį, prisėsdamas ir bandydamas spręsti uždavinius iš praėjusių olimpiadų, o paskui iškilusius neaiškumus aiškindamasis su mokytoja.

Dalyvavimas olimpiadoje, ypač kitose šalyse, reikalauja ir emocinio pasiruošimo. Kaip save nuteikiate šiam įvykiui? Kaip susitvarkote su stresu, ar išvis jo patiriate?

Ugnė: Esu ganėtinai daug nerimaujantis žmogus, todėl pasiruošimo olimpiadai metu stengiausi padaryti kuo daugiau, kad paskui nesigailėčiau, jog neįdėjau pakankamai pastangų. Šiek tiek streso gal pridėdavo ir noras nenuvilti mokytojų, kurie taip pat įdėjo daug jėgų mokinių paruošimui. Be to, jausdavau konkurenciją, kuri bent iš dalies užgoždavo susijaudinimą. Visgi svarbiausia man yra nereikalauti iš savęs kažkokių kosminių rezultatų. Tiesiog nusiteikdavau, kad ateisiu ir parašysiu tiek, kiek žinau ir moku.

Martynas: Olimpiados man yra kaip šventė – gaunu galimybę išbandyti savo žinias ir susipažinti su daugybe gabių jaunų žmonių. Dėl šių priežasčių streso beveik nepatiriu.

Prisiminkime laikus, kai viruso nebuvo ir olimpiados dalyviai turėjo galimybę keliauti į svečias šalis. Kokiose šalyse teko svečiuotis ir kaip atrodydavo kelionė? Kur apsistodavote, kiek dienų trukdavo viešnagė?

Ugnė: Turbūt viena smagiausių šios tarptautinės olimpiados dalių yra vykimas į kitą šalį ir svečiavimasis joje. Šiemet olimpiadoje dalyvavau antrą kartą, todėl anksčiau teko lankytis tik vienoje šalyje – Rusijoje. Keliavome autobusu, išvažiavome vakare, o ryte pasiekėme Sankt Peterburgą. Atvykę į Sankt Peterburgo gimnaziją vakare, po olimpiados atidarymo, buvome paskirstyti į šeimas, kurios mus priėmė. Patekau į rusakalbių šeimą, todėl buvo galimybė išbandyti savo menkas rusų kalbos žinias ir tris dienas trukusią viešnagę „palaužyti“ liežuvį bandant susikalbėti.

Martynas: Progų važiuoti į oliampiadą užsienyje turėjau dvi. Pirmą kartą į Vesterosą Švedijoje, antrą kartą į Sankt Peterburgą Rusijoje. Į Vesterosą važiavome autobusu ir plaukėme keltu. Atvažiavę buvome apgyvendinti viešbutyje. Kelionė į Sankt Peterburgą vyko autobusu, o mus priglaudė olimpiadą organizavusios mokyklos mokinių šeimos. Abiem atvejais viešnagė truko keturias dienas.

Kokiomis veiklomis užsiimdavote svečiuodamiesi kitose šalyse, be dalyvavimo olimpiadoje? Ar tos kelios dienos buvo atiduodamos tik mokslams, o galbūt buvo organizuojami specialūs, lankomą šalį pažinti skirti užsiemimai?

Ugnė: Pati olimpiada visada vyksta antrą dieną po atvykimo. Kadangi svečiuojamės tris dienas, laiko „paekskursauti“ ir susipažinti su miestu būna daug. Kai praėjusiais metasi buvome Rusijoje, antrąją dieną, vos tik parašę darbus, išėjome pasižvalgyti po miestą. Kadangi mokykla buvo beveik pačiame Sankt Peterburgo centre, pėsčiomis aplankėme porą garsių erdvių. Po to visi  dalyviai kartu vyko į organizatorių parengtą ekskursiją po miestą. Buvome supažindinti su istoriniais paminklais, pastatais, pamatėme Sankt Peterburgą kitomis akimis. Po ekskursijos vyko tradicinis draugystės vakaras, kuriame dalyvavo visų šalių dalyviai, galėjome su visais susipažinti, smagiai pabendrauti bei praleisti laiką.

Martynas: Veiklų tikrai užteko. Švedijoje buvo mokiniams suplanuotas apsilankymas arba pabėgimo kambaryje, arba vandens parke (aš pasirinkau vandens parką). Organizuoti Vesteroso miesto ir mokyklos turai. Po apdovanojimų ceremonijos vyko iškilmingos vaišės, per kurias susipažinau su moksleivėmis iš Estijos. Su jomis viešbutyje iki dešimtos žaidėme kortomis, o išėjus prisijungiau prie kitų olimpiečių iš Lietuvos. Su pastaraisiais net iki antros valandos žaidėme įvairius atsivežtus žaidimus. Sankt Peterburge buvo ramiau, bet nuotykių irgi netrūko. Kaip ir Švedijoje, vyko mokyklos ir miesto turai, mokiniams buvo surengta diskoteka. Man smagiausia buvo prie puodelio arbatos ilgai šnekučiuotis su gyventi priėmusia šeima.

Kaip nusiteikę būdavo kiti dalyviai, ar jausdavosi  konkurencija? Galbūt sutikai žmonių, su kuriais bendrauji iki dabar? 

Ugnė: Konkurenciją tikrai jausdavau, juk visi olimpiečiai – geriausi savo mokyklų auklėtiniai. Kiekvienas iš jų į olimpiadą žiūrėjo rimtai, kadangi norėjo į gimtąją šalį parvežti prizinę vietą, komandinės vietos taurę. Ryšių su dalyviais, deja, nepalaikau, bet praėjusiais metais teko susipažinti su pora įdomių dalyvių per draugystės vakarą.

Martynas: Stiprios konkurencijos tarp dalyvių nesijautė. Visi, su kurias susipažinau, buvo gerai nusiteikę. Kalbant apie išlikusius ryšius, retsykiais pabendrauju su vaikinu iš Sankt Peterburgo, kurio šeima buvo mane priglaudusi.

Deja, šiais metais olimpiada vyko nuotoliniu būdu. Neteko keliauti ar priimti svečių iš užsienio. Kas dar buvo kitaip? Kaip vyko komunikacija su organizatoriais, kitais dalyviais?

Ugnė: Žinoma, tas vykimas į kitą šalį arba svečių priėmimas savoje šalyje yra vienos linksmiausių ir įsimintiniausių olimpiados akimirkų. Šiemet, deja, to patirti neteko. Kadangi viskas vyko nuotoliniu būdu, jautėsi mažesnis ryšys tarp dalyvių, neteko su niekuo susipažinti. Bet tiek per atidarymo, tiek per uždarymo ceremonijas buvo smagu visu pamatyti, nors ir per kameras. Pati olimpiada irgi vyko nuotoliniu būdu, bet nebuvo sunku susigaudyti, kaip kas bus, organizatoriai su viskuo supažindino. Manau, mūsų mokykla puikiai suorganizavo šį renginį, sudarė sąlygas tradiciją tęsti net ir tokiomis aplinkybėmis.

Martynas: Liūdniausia tai, kad šiemet nebuvo galimybės susitikti su naujais žmonėmis iš svečių šalių, nors manau, kad jiems nepasisekė labiau – nuplaukė kelionė. Komunikacija vyko per „Zoom“ platformą ir per elektroninį paštą, kas, žinoma, niekada neprilygs gyvam kontaktui.

Ar olimpiados tradiciją reikėtų tęsti? Kuo tau atrodo prasmingas dalyvavimas šiame įvykyje?

Ugnė: Tradiciją tikrai reikėtų tęsti. Visų pirma, tai puiki galimybė plėsti žinių akiratį, konkuruoti ne vien tik su Lietuvos, bet ir užsienio moksleiviais, patirti garbę, atstovaujant savo mokyklai bei šaliai. Vykimas į kitą šalį, susipažinimas su kaimynais iš Pabaltijo, jų kultūromis, apsistojimas priimančiose šeimose – visa tai suteikia begalę įspūdžių. Manau, ši olimpiada yra ne vien galimybė tobulėti mokslo srity, bet ir puikus šansas augti kaip asmenybei.

Martynas:  Ši tradicija yra labai gražus dalykas, todėl jį nutraukti būtų tironiška. Juk mokiniai gauna galimybę pamatyti pasaulį, išbandyti savo mokslo įgūdžius ir bent trumpam ištrūkti kasdienybės.

Ko palinkėtum ateities olimpiečiams? Kokių, tavo manymu, trijų savybių jiem prireiks norint dalyvauti šiame renginyje?

Ugnė: Norėčiau palinkėti, gavus pasiūlymą dalyvauti olimpiadoje, jį priimti. Nesijaudinti dėl, galbūt, trūkstamų žinių – būtent dėl dalyvavimo panašiuose konkursuose tos žinios ir didėja. Ši olimpiada tikrai sukasi ne vien tik apie mokslus ar varžymąsi, ji suteikia daugybę patirčių, kurios priverčia žmogų tobulėti dar labiau. Manau, svarbiausios savybės, kurių ateities olimpiečiui tikrai prireiks, yra smalsumas, pozityvumas ir atkaklumas.

Martynas: Visiems ateities olimpiečiams noriu palinkėti dėl olimpiados nekelti sau per daug nerimo, nes nerimas geresnių rezultatų neatneš, be to, gali sugadinti viešnagę. Kokių savybių reikia norint dalyvauti šiame renginyje? Teoriškai kalbant, nereikia nieko daugiau, tik įgūdžių savo srityje. Visgi kad žmogus galėtų iš šio renginio pasiimti daugiausia, jam reikėtų būti savotiškai įsimylėjusiam mokslą.