„Nors daugelis pasaulio šalių mielai pasiginčytų, mes, prancūzai, žinome: geriausias maistas pasaulyje – Prancūzijoje, geriausias Prancūzijos maistas gaminamas Paryžiuje…“ (iš kino filmo „La Ratatouille“)
Gal buvę, gal nebuvę, bet visi žinome, kas yra Prancūzija. Tai šalis, kurioje viskas verda – nuo maisto iki diskusijų eilėje prie kavinės. Nuostabu, kad mūsų mokyklos mokiniams teko ten apsilankyti! Kelionė prasidėjo balandžio 14 dieną ir truko visą savaitę.
Pasiekus Vokietiją vyko pirmoji ekskursija po Rotenburgą prie Tauberio. Pavaikštinėjome po viduramžių siela dvelkiančias gatveles, paragavome žymiųjų vokiškų dešrelių bei tradicinio vietos deserto – „Sniego gniūžčių“ (miltinio daugiasluoksnio saldumyno su cukraus pudra ar kitokiais priedais). Pastarosios skonis priminė „Skruzdėlyną“. Taip pat pasivaikščiojome po įspūdingo dydžio Kalėdų muziejų, kuriame vos nepasiklydome bei užtikome viduramžiškų prekių krautuvę, kurioje realų nuo atributinio kardo atskirti buvo beveik neįmanoma. Tai mes ir nebandėme to daryti.
Vakare įvažiavome į Prancūziją ir apsistojome viešbutyje prie Reimso.
Trečią dieną Paryžiuje autobusu pravažiavome Triumfo arką, Didžiuosius Paryžiaus rūmus, Panteoną bei kitas vietas. Pėsčiomis lankėmės prie Luvro, ėjome paupiu, pamatėme atstatomą Paryžiaus Dievo Motinos katedrą bei vaikščiojome po Monmartrą. Vakarop aplankėme vienintelį ir nepakartojamą Eifelio bokštą. Eilės buvo palyginti nedidelės ir visai netrukus jau stovėjome antrajame bokšto aukšte ir grožėjomės vaizdu. Net paleidome popierinį lėktuvėlį, kuris, mūsų spėjimu, palindo po važiuojančio dviratininko ratais, perskrido Trokadero aikštę, nuskuto pievelę šalia jos ir įskrido tiesiai pro šalia esančio pastato langą. O gal tik nusileido ant takelio prie bokšto…
Kitą dieną vykome prie Sen Mišelio kalno. Tai toks kalnas-gynybinė siena-tvirtovė-vienuolynas-prastai įvertinti restoranai-sodas. Įėjus kiek giliau galima buvo pamanyti, jog joks čia ne kalnas, o tiesiog eilinė Paryžiaus gatvelė. Vis dėlto užlipus į viršų atsiveria nuostabus vaizdas – aplink vienas smėlis (kurį potvynio metu užlieja vanduo ir todėl šis kalnas atrodo kaip sala) bei mažos salelės. Nuostabu ir tai, kad nuo pagrindinės gatvelės užlipus siaurais skersgatviais kiek aukščiau, galima pamatyti visą gatvės šurmulį iš viršaus, jei tik moki ,,parkūrinti‘‘ stogais.
Vaizdas buvo tikrai įspūdingas, net sutikome keletą žuvėdrų. Juokingos, labai jau sausainių norėjo. Vėliau vykome į korsarų miestą – Sen Malo. Tai miestas tvirtovės viduje. Pagriebę ledų (o kokio dydžio porcijos!) nusigavome iki centre esančios aikštelės ir vėl – nežinant niekas nieko nepasakytų, vaizdas kaip kokios Prahos senamiestyje. Dienai pasibaigus, nakvojome prie Kano.
Ryte prasidėjo kelionė į Normandiją. Apsilankėme Kopenhagos uostą primenančiame miestelyje Honflere. Ramiai pasivaikščiojome gatvelėmis, pamatėme seniausią medinę bažnyčią Prancūzijoje bei užmetėme akį į druskų sandėlius. Matėme daug saldumynų vitrinose, įėję taip pat netrukome pašniukštinėti, bet tik pašniukštinėti, nes kainos ir kiekio santykis buvo kone toks pat kaip Žemės ir Mėnulio. Pietums važiavome į Eretratą, garsėjantį savo uolomis ir akmenėtais krantais. Garsiausias akmenukas ten – ,,Falaise d‘Aval‘‘ uola, kurios forma kiek primena dramblį, įmerkusį straublį į vandenį. Užlipome aukštyn, ant uolų, ir vaizdas buvo fantastiškas. Buvo gražus, saulėtas oras, puiki proga pasėdėti ant visiškai akmenuoto kranto ir pasimėgauti desertu, taigi vėl nusprendėme suvalgyti ledų. Nepasigailėjome.
Kitą dieną jau buvome Belgijoje. Pasivaikščiojome po Graslei uostą, rotušę, šv. Bavo bažnyčią, ragavome belgiškų vaflių bei turėjome galimybę apsilankyti įvairiose parduotuvėlėse. Turiu pasakyti, jog vaflių, šokolado ir kitų įdomių prekių kuprinėse nepritrūko. Vieni pas kitus grūdome daiktus, kad tik nereikėtų neštis. Dar vienas įdomus dalykas pasirodė tramvajus. Tai buvo keista, nes bėgiai tiesiog įspausti į kelią, ir šiaip sau vaikštant gatvele atvažiuojantis tramvajus gali tikrai išgąsdinti. Vėliau vėl leidomės į kelią, ir kita grandiozinė stotelė buvo namai. Sustojome Lenkijoje pernakvoti ir kitą dieną vėlai vakare parsiradome namo.
Ši kelionė buvo tikrai nuostabi, nuvažiavome net 5000 kilometrų. Atstumo net nepajaučiau, kaip dažniausiai būna keliaujant į kitas šalis. Taip pat susibičiuliavau su anksčiau nematytais žmonėmis, pamačiau tikrai gražių vaizdų, išgirdau daug įvairių pasakojimų ir svarbiausia – gerai praleidau laiką. Ir tai tikrai yra svarbiausia. Dar ilgai nepamiršiu kelionės autobusu, kai mano draugas pūtė į akį, o aš tik ir galvojau, kaip Paryžiuje mes kausimės naudodami „bagetus“ vietoj kardų.
Tikiu, kad tiek man, tiek visiems kitiems šis potyris buvo smagus ir mus visus praturtino.
Oskaras Vančys I a
