Taip, mieli ir brangūs, jeigu yra tėviškės rašytojas (vok. Heimatdichter), yra ir tėviškės tapytojas. Iš tėvų paveldėjau meilę ir pagarbą krašto žmonėms svajonėmis ir mintimis likau ištikimas gimtajam kraštui.
Gimiau 1953 m. balandžio 23 d. Klaipėdoje, anuomet gerai žinomame Smeltės priemiestyje. Mokiausi greta šurmuliuojančios senosios arba Frydricho turgavietės Daržų gatvėje, o vėliau ir žvejybos uosto rajone. 1971 m. vasarą įstojau į universitetą, ir likau, į kurį 1920 m. su nepriklausomybės kovų bendražygiais veržėsi tėvas, būsimasis teisininkas Jonas J. Gocentas (1897–1974). Studijavau ekonomiką, įgijau socialinių mokslų išsilavinimą. Kurį laiką dirbau Finansų ministerijoje, Spaudos komitete, Bibliotekų kolektoriuje, o ilgiausiai – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Atgimimo metais įsitraukiau į kraštiečių ir kultūrinių draugijų veiklą, etnokultūrinės, istorinės, religinės spaudos, enciklopedijų ir knygų rengimo darbus.
Piešimo, o vėliau ir tapybos bei grafikos mokiausi visą gyvenimą. Pradinių klasių mokytoja Stasė Kalvaitienė mokė piešti, siuvinėti. Braižybos mokytojas Bronius Tupė suformavo gerus braižymo, piešimo pagrindus. Vėliau susidomėjau tapyba ir grafika. Prieš 50 metų (1971 m.) baigiau pirmąją dailės studiją Klaipėdos kultūros rūmuose, kuriai vadovavo dailininkas Vaclovas Rimkus. Studijuodamas Vilniaus universitete mokėsi ir Estetinio lavinimo katedros dailės studijoje – vadovas Kostas Dereškevičius, būsimas Vilniaus dailės akademijos tapybos profesorius. Trečioji – profsąjungų rūmų suaugusiųjų dailės studija ,,Paletė” ir jos vadovai Rimas Z. Bičiūnas bei Vladimiras Nesterenko.
Labai džiaugiuosi tapydamas Klaipėdos krašto gamtą, pastatus, vandenis. Muziejuose ir parodose matyti ekspresionistų darbai suteikė postumį įsižiūrėti į nuolat kintančią gamtą, architektūrą, o ypač vandenis, jo judėjimą. Dailės istorikė Ingrida Korsakaitė mano darbus apibūdino kaip spalvingą ir įdomią ekspresionizmo stilistikos tapybą.
Dalyvauju Lietuvos tautodailininkų parodose, parengiau personalinių parodų – apžvalginę „Kranto ir vandenų atspindžiai“, temines „Vydūnas ir Klaipėdos kraštas: tapyba, grafika, piešiniai“, „Klaipėdos kraštas: tapyba, peizažai“, „Klaipėdos krašto ir Vilniaus peizažai“. 2021 metais paroda „Vydūnas ir Klaipėdos kraštas: tapyba, grafika, piešiniai“ eksponuota Jungtinėse Amerikos Valstijose, Lemonto Lietuvių dailės muziejaus „Sielos“ galerijoje, o vėliau perkelta ir į Čikagos M. K. Čiurlionio galeriją. Pavieniai darbai yra nukeliavę į parodas Karaliaučiuje, Kogalyme (Sibire), Niu Delyje Indijoje.
Iš knygos:
Laimonas Inis. Aštuoni Kuršmarių vėjai. Mažoji Lietuva. Interpretacijos.
Kaunas: Naujasis lankas, 2022.
- S. Begalinį tėviškės ilgesį užpildo dailės studijos, kita kūryba ir dosniai atlygina atradimais, eilėmis, rašiniais bei piešiniais, kurie apsigyvena straipsniuose, knygose, pranešimuose ar parodose.
Niekados nežinau, ką tą dieną konkrečiai piešiu ar tapysiu, bet einu, dairausi ir motyvas pats mane susiranda. Labai džiaugiuosi tapydamas Klaipėdos krašto gamtą, pastatus, vandenis. Vilniuje taip pat tapau – daug kampelių, motyvų, o ir žydų kultūros reliktai žavi. Juos esu matęs ir Izraelyje, bet ir mes turime Šiaurės Jeruzalę…
Visa kūryba – ne tik tam, kad mėgautis, užimti laiką, bet ir pasidalinti, pasižiūrėti iš šono. Tam būtinos parodos, susitikimai su žiūrovu… Reikia grįžtančio aido, žinojimo, kas tiko, kas dar reikalinga nupiešti ar nutapyti.
Vytautas A. Gocentas
