Išvyka į Molėtų etnokosmologijos muziejų

  1. Pradžia
  2. Naujienos
  3. Išvyka į Molėtų etnokosmologijos muziejų

Išvyka į Molėtų etnokosmologijos muziejų

Vasario 28 d., prieš išlydint žiemą, su istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytoja Vilija Malonaitiene bei fizikos mokytoju Ardu Skladaičiu vykome į Molėtų etnokosmologijos muziejų. Atvykę kilome muziejaus salėmis į viršų, jose susipažinome su Saulės sistemos susiformavimo teorija, dalimi žvaigždynų, muziejaus teritorija, astronomijos praeitimi, dabartimi bei ateitimi… Na, o kaip pats muziejaus pavadinimas – „Etnokosmologijos“ – sako, susipažinome ir su tuo, kaip praeityje lietuviai suvokė dangų ir kaip tai atsispindėjo senovės lietuvių kasdienybėje, pavyzdžiui, dailinant skalbimo įrankius. Taip pat sužinojome, kad lietuvių kalba – vienintelė, kurioje Paukščių Takas nėra verčiamas į „Pieno Kelią“. Pažiūrėjus filmuką apie kosminius dydžius, laukė dusinantis septynių aukštų lipimas laiptais, kurių plotis nesiekė vidutinio bato ilgio, todėl tvirtai įsikibę į turėklus lipome tikslo link. Mūsų tikslas – tai pagrindinė aikštelė, iš kurios atsivėrė panorama į ežeringąsias Molėtų apylinkes, vaizdas tikrai atėmė žadą. Pabuvoję ten lipome tais pačiais laiptais septynis aukštus žemyn, šįkart lipimas atrodė gerokai pavojingesnis, bet traumų lyg ir nebuvo. Nulipus mūsų laukė paskutinė salė, kurioje susipažinome su šiuolaikinės astronomijos misijomis bei kaip jos gali padėti mums, žmonėms, ateityje. Išėjus nenuvylė ir muziejaus teritorija, čia turėjome galimybę pasididžiuoti savo gimimo mėnesiais, nes radome dvylika skulptūrų, simbolizuojančių 12 mėnesių. Kiekvienas atsistojome prie savo „mėnesio“ ir laukėme, kol mus nufotografuos mokytoja (visgi labiausiai nepasisekė mūsų gegužiukams, nes kaip bebūtų gaila, kažkas pavogė gegužės skultpūrą). Po to prasidėjo tikrasis ryžto išbandymas, lipome į statų Kulionių piliakalnį (statumas, sakyčiau, siekė apie 45 laipsnius), nors kai kurie tikrai labai bijojo, mokytojos Vilijos drąsa bei ryžtas įkvėpė kopti į slidų piliakalnį ir negalvoti apie galimas neigiamas pasekmes. Užkopę į piliakalnį vėl fotografavomės, bet vėlgi – lipti žemyn tikrai nebuvo smagiau nei į viršų, o galimybių paslysti tikrai netrūko. Kelionę baigėme tarp Vilniaus ir Molėtų pripažintame geografiniame Europos centre, įsiamžinome ir čia, o kelias namo tikrai neprailgo, nes diena (bent jau man) tikrai buvo kupina įspūdžių. Vytautas P., II d klasė

Apie mus

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija yra pirmoji lietuvių gimnazija, kurią 1915 metais įkūrė M. Biržiška, J. Basanavičius ir P. Gaidelionis. Kaip ir anuomet, gimnazija užtikrina efektyvų ir kokybišką mokymą ir mokymąsi bei yra atvira pozityviai kaitai. Šiandieninė gimnazija siekia tobulėti, puoselėja savo tradicijas, tautiškumą, toleranciją, lanksčiai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų, suteikia visapusiškų žinių, padėsiančių jaunam žmogui rasti savo vietą Lietuvoje ir Pasaulyje, tad ir mokyklos bendruomenė yra bendradarbiaujanti, susitelkusi, iniciatyvi, geranoriška, kultūringa, kurianti saugią aplinką, pasitikinti savo sugebėjimais ir besididžiuojanti savo mokykla, kurią pati kiekvieną dieną ir kuria.

Socialiniai tinklai

Naujienos

Meniu