Retas žmogus namie neturi jau perskaitytų, lentynose ilgam laikui „užmigusių“ knygų. Gintarė Liočienė – ne išimtis. Moteris, anksčiau namie turėjusi tūkstančius įvairiausių leidinių, įkūrė knygų prieglaudą, kuri savo lankytojus stebina ne tik jaukia atmosfera, bet ir idėja prikelti knygas antram, o galbūt net trečiam gyvenimui.

Jaukią rudens popietę gimnazijos žurnalistė Aistė Pugačiauskaitė apsilankė vienoje iš dviejų „Keistotekų“, įsikūrusioje Gėlių gatvėje, netoli Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos. Knygų prieglaudos įkūrėja maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų ir daugiau papasakoti apie šią vietą.

– Nuo ko prasidėjo „Keistotekos“, kaip knygų prieglaudos, idėja?

– Augau apsupta knygų, turėjome jų kelis tūkstančius. Maždaug prieš dešimt metų atėjo diena, kai su sese turėjome pasidalinti butą ir nuspręsti, ką daryti su visais leidiniais. Pirmus metus knygas naudojome kaip baldus – mums jos atstojo ir lentynas, ir staliukus. Įsidarbinus tinkliniame knygyne, man kilo mintis apie vietą, kurioje visos, nepriklausomai nuo senumo ar savos istorijos, knygos rastų naujus šeimininkus.

– Įgyvendinant tokią idėją, sunkumai neišvengiami. Kokių kliūčių pasitaikė, kas motyvavo nenuleisti rankų? 

– Prisipažinsiu, iššūkių netrūko – nuomos sutartys, mokesčiai, blogos darbo sąlygos… Visa tai trukdė įkurti knygų prieglaudą. Tačiau esu užsispyrusi žemaitė, todėl taip lengvai nepasidaviau. Gimus minčiai, paskambinau tėvui ir pranešiau: „Tėti, mąstau apie nuosavą knygynėlį“. Bet tėvas pagalvojęs tik atsakė (žemaitiškai):  „Durn, kur tu čia verslą mata?“ Nepasidavusi išdėsčiau jam visus argumentus, papasakojau apie idėją. Po kelių dienų jis man paskambinęs pasakė: „Gera, daryk, rek tokį.“

Pradėti knygyną nebuvo didžiausias iššūkis – išbandymai pasirodė jau gyvavimo įkarštyje, kai baigėsi nuomos sutartys ir mums teko keltis į kitas vietas. Šį pusmetį, pavyzdžiui, kraustėmės net tris kartus. Vienai dirbant tai būtų neįmanoma, tačiau „Keistoteka“ šiuo metu turi nuostabų kolektyvą bei daug bendraminčių, kurių dėka noras plėsti ir vystyti šią idėją neblėsta.

– Ypatingų istorijų tokioje senų knygų ir daiktų pilnoje vietoje netrūksta. Kas įsiminė labiausiai?

– Stebuklingų istorijų visur, kur yra knygų, pilna. Atsimenu, dar visai neseniai gavome vieną knygą. Vos ne iškart pasirodė jos ieškantis žmogus, tačiau niekur tos knygos neradome, nors ir žinojau, kad ji kažkur knygyne. Vyras jį paliko, nukabinęs nosį. Panaši situacija pasikartojo dar su keliais žmonėmis – knyga buvo dingus lyg į vandenį, ieškojo visas kolektyvas, niekas nerado. Galiausiai, po kelių dienų užėjo dar viena mergina, vėl pasiteiravo apie paslaptingai pradingsią knygą. Jau norėjau atsakyti, kad niekur jos nerandame, tačiau, pakėlusi akis, tiesiai prieš save, netikėtai ją išvydau!  Mergina labai apsidžiaugė, pasakė, kad šios knygos ieško jau daugiau nei metus ir būtent šiandien, per savo gimtadienį, surado. Tai savotiškas stebuklas, atrodo, kad knyga pasislėpusi laukė naujosios šeimininkės.

–  „Keistoteka“ ir moksleiviai: ką jaunimas gali prasmingo nuveikti „Keistotekoje“?

– Moksleiviai šioje knygų prieglaudoje yra be galo laukiami ir kaip lankytojai, ir kaip savanoriai. Apsilankę čia, jie ras jaukų kampelį su muzikinėmis plokštelėmis ir garuojančia arbata, kur galės paruošti namų darbus, paskaityti ar pasidalinti dienos įspūdžiais su draugais.

Savanoriauti norintys mokiniai gali prisidėti prie kilnaus knygų prieglaudos tikslo, padėti knygas tvarkyti, rūšiuoti. Senų, skaityti netinkamų knygų mes neišmetame – tokių leidinių galima karpyti paveiksliukus, kurti atvirukus ar naudoti kaip antrinę žaliavą. Tai puiki galimybė prisidėti ne tik prie knygų gelbėjimo, bet ir „zero waste“ judėjimo.

– Vos užsukus į knygynėlį neįmanoma nepastebėti jos nuolatinių gyventojų katinų. Kaip jie tapo „Keistotekos“ simboliu?

– Visa katinų era prasidėjo, kai į Užupio „Keistoteką“ įsliūkino katinas, vėliau pavadintas Ponuliu. Pirmą dieną gavus patalpų raktus, stovėdama tuščioje erdvėje, matau, kaip pro duris pakelta uodega įžygiuoja didelis, stambus katinas. Pirmą dieną jį išvariau, tačiau jo vizitas vis pasikartodavo kiekvieną rytą, kol galiausiai katinas pas mus apsigyveno. Ponulis tapo mūsų knygynėlio talismanu, nuolatiniu turistų traukos centru bei Užupio numylėtiniu. Deja, šiuo metu Ponulis jau debesėliuose.

Ponuliu „Keistotekos“ katinų era nesibaigė – likimas į knygų prieglaudą atvedė Kukutį, kuris šiuo metu karaliauja Gėlių gatvėje įsikūrusioje knygų prieglaudoje.

– Kaip „Keistotekai“ paaukoti knygas, kurios jau perskaitytos ir galėtų rasti naujus šeimininkus? O gal knygų čia jau užtektinai?

– Mūsų misija ir vizija – knygų prieglauda, kuri mažina konteineriuose ar upėse atsiduriančių knygų skaičių. Atnešant mums knygas yra ne tik sumažinamas atliekų kiekis – taip vyksta knygų cirkuliacija. Kartais net neįsivaizduojame, jog knyga, daug metų dulkanti mūsų namų lentynoje, kažkam yra tikras lobis – būtent juo nereikalingos knygos tampa „Keistotekoje“. Atsiranda knygų, savo grafika ar raštais menančių senesnius laikus.

Reikia paminėti ir tai, kad knygas įsigyti gali ne tik vilniečiai ar sostinės svečiai – jos taip pat pasiekiamos internetinėje svetainėje www.keistoteka.lt, kur leidinius galima užsisakyti į bet kurį Lietuvos ar net pasaulio kampelį.

Jei knygos dubliuojasi ar ilgą laiką neranda šeimininkų, yra išnešamos į „lesyklą“ – nemokamų knygų stotelę, kuri visuomet greitai ištuštinama.

Neabejodami galime teigti, kad tokios idėjos kaip „Keistoteka“ formuoja sąmoningą visuomenės požiūrį į knygą bei kuria švaresnę ateitį. Norite apsilankyti „Keistotekoje“? Vilniuje yra du tokie knygynėliai. Vienas jų įsikūręs Paupio g. 2, priešais „Užupio piceriją“, o kitą, neseniai duris atvėrusį knygynėlį rasite netoli stoties, Gėlių g. 4.

Interviu parengė VVDG žurnalistų būrelio narė Aistė Pugačiauskaitė, fotografavo Meda Balsevičiūtė. Publikuota portaluose vilniausgalerija.lt ir bernardinai.lt.