Visuomeninė organizacija „Kartu tikrai galime“ siekia suteikti galimybę jaunuoliams patiems prisidėti prie pokyčių ir gerovės kūrimo savo bendruomenėje. Organizacija kuria programas, kuriose dalyvaujantis jaunimas gali prisidėti prie visuomenės tobulėjimo. Viena iš tokių programų – „Stovyklos kiekvienam“. Aistė Pugačiauskaitė apie vasaros stovyklas ir apie savanorystę organizacijoje teiraujasi jos vadovo Luko Zimanto.

– Papasakokite plačiau, kokie yra organizacijos „Kartu tikrai galime“ tikslai? Nuo ko viskas prasidėjo ir kada startavo „Stovyklos kiekvienam“ idėja?

– Veiklą pradėjome 2018 metais, siekdami burti ir skatinti jaunuolius pačius prisidėti prie pokyčių savo bendruomenėje. Prieš organizacijos įkūrimą pats dirbau korepetitoriumi, man buvo aktualu ir svarbu, jog kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo tėvų finansinės situacijos, galėtų gauti šias paslaugas. Toks ir yra „Kartu tikrai galime“ pagrindas – kiekvieną mokslo metų sekmadienį savanoriai padeda mokytis vaikams, kurių tėvai neišgali mokėti už korepetitorių pasalugas.

Po poros metų sėkmingos veiklos su komandos nariais pradėjome galvoti, koks bus kitas mūsų žingsnis. Nusprendėme imtis vasaros dienos stovyklų. Idėja kilo supratus, kad daliai šeimų vaikų užimtumas vasarą yra per brangus. 2019 m. planavome stovyklas rengti visiškai nemokamai, tačiau greit supratome, kad stovyklos kaštai (maitinimas, patalpos, personalas) reikalauja bent minimalaus mokesčio, kuris leidžia daugiau šeimų paįvairinti vaikų vasaros atostogų dienas, o tai mums – svarbiausias dalykas.

– Kaip atrodo savanorystė, pasauliui persikėlus į virtualią erdvę?

– Dabar pagrindinė mūsų vykdoma programa – „Mokausi internetu“. Tai yra „Noriu mokytis“ atmaina ir šis savanorystės būdas vyksta tik nuotoliniu būdu. Savo savanorius suskirstėme į komandas, jie padeda 5-8 moksleiviams mokytis, o svarbiausia viso projekto dalis – bendra refleksija, kurios metu kartu tvirtėjame kaip komanda.

– Kokios savanorystės tendencijos: ar, bėgant metams, savanorių skaičius auga? Jei taip, kas tai lemia?

– Savanorių skaičius didėja, niekada nebuvo juntamas kritimas. Remiantis tiksliais skaičiais, šiuo metu turime apie 170 aktyvių savanorių. Žinoma, dėl susiklosčiusios situacijos teko stabdyti veiklą kituose miestuose, tai gan skaudžiai kirto savanorystės galimybėms.

Stovyklos savanoriai teigia savo veikloje matantys prasmę ir juntantys besiformuojantį šiltą ryšį, bendruomenę. Tokie pavyzdžiai patrauklūs ir, mano nuomone, yra vieni pagrindinių pritraukiant dar daugiau žmonių įsitraukti į organizacijos gyvenimą.

– Kuo kitokios bus 2021 m. vasarą rengiamos stovyklos? Kas keisis?

– Šią vasarą išsikėlėme tikslą per savaitę priimti papildomai apie 60 vaikų ir savanorių į stovyklas, lyginant su praėjusiais metais.

Taip pat šią vasarą kviesime stovyklauti ir vaikus, turinčius specialiųjų poreikių (tai – autizmo spektro sutrikimas, dauno sindromas, judėjimo negalia). Tokiems stovyklautojams turėsime pritaikytas 24 vietas kiekvienos savaitės metu. Dėl to visos grupės turės ir specialistą, plačiau dirbsiantį su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais.

– Kaip atrodo savanorių pasiruošimas stovykloms? Kiek laiko trunka jaunuolių susipažinimas, darbas, kuriant programą?

– Norint tapti stovyklos savanoriu, reikia pasiruošti dalyvauti dvejuose mokymuose, kurie dažniausiai rengiami birželio mėnesį. Programų ruošimas vyksta savanoriams susisiekiant nuotoliniu būdu.

Mūsų stovyklose veiklos organizuojamos pasitelkiant rotacijas. Savanoriai padalinami į poras ir su savo partneriais išvysto vieną veiklą, kuria jie užima stovyklautojus. Kiekvienam užsiėmimui skirta 15 minučių, besikeičiant savanorių poroms. Tokiu būdu jaunuoliai susikoncentruoja į sau patrauklią veiklą.

– Kokios pagrindinės jaunųjų savanorių užduotys stovykloje? Ar yra vietos kūrybiškumui? 

– Be jau minėtųjų rotacijų, savanoris turi būti pasiruošęs visą dieną būti su vaikais ir vaikams. Mėgstamiausia stovyklautojų veikla yra bendravimas su vadovais –savanoriais, savotiškais autoritetais. Todėl kaip pagrindinę užduotį įvardinčiau bendravimą. Žinoma, reiks nepamiršti ir stovyklautojų priežiūros – saugoti nuo susižalojimų, nereikalingų kivirčų, reikės palydėti į maitinimo vietą.

– Kokios charakterio savybės reikalingos stovyklos savanoriui, dirbančiam su vaikais?

– Privalumas – ramus charakteris. Vaikai yra triukšmingi, kartais ir neklusnūs, todėl iš savanorio pusės svarbu turėti šiek tiek griežtumo ir gebėjimo išlikti kantriam. Svarbu nepamiršti ir darbštumo, užsidegimo bei noro dirbti su vaikais.

Reikia paminėti ir laiko organizavimo svarbą – stovyklos vadovu tapsiantį jaunuolį norėčiau paraginti įsitikinti, kad numatytu laiku galės dalyvauti stovykloje. Registruotis reikia atsakingai, be minčių „gal eisiu, o gal neisiu“. Organizacija patiria didelių nesklandumų, kai savanoriai apie neatvykimą praneša paskutinę minutę.

– Kaip skiriasi pilnamečio ir nepilnamečio savanorio galimybės? Ar jaunuoliai, dar nesulaukę 18 metų, turi darbo laiko, veiklų pobūdžio ar kitų apribojimų?

– Tiek pilnamečiai, tiek nepilnamečiai savanoriai šia veikla užsiima nemokamai ir neapmokamai. Visi susirinkusieji ateina savo noru, nėra susaistomi įpareigojančiomis sutartimis, todėl jaunesni savanoriai neturi jaustis mažiau laukiami už vyresniuosius. Apribojimų „Stovykloje kiekvienam“ nėra.

– Ką reikėtų žinoti nepilnamečių tėvams, leidžiant savo atžalas į stovyklos savanorių gretas?

– Registruojantis nepilnamečiui, tėvams reikia užpildyti sutikimą ir susipažinti su stovyklos nuostatais. Nereikėtų jaudintis dėl atžalų saugumo ar bendros priežiūros – incidentų dienos stovyklose pasitaiko itin retai, savanoriai aprūpinami maistu ir būtinosiomis priemonėmis.

– Galbūt skaitytojų tarpe vis dar yra nedrįstančių save išbandyti stovyklos vadovo pozicijoje. Gal galėtumėte įvardinti tris pagrindines priežastis, dėl ko ši patirtis neįkainojama?

– Visų pirma, savanorystė dirbant su vaikais išugdo atsakingumo jausmą, lavina kūrybingumą ir gali padėti apsispręsti karjeros klausimais.

Buvimas motyvuotų, gerų siekių turinčių žmonių komandoje suteikia galimybių užmegzti pažinčių ir draugysčių, kurios tęsiasi ir už stovyklos ribų.

Be abejo, kiekvieno jauno žmogaus pasirinkimas tapti stovyklos vadovu – kilnus ir pavyzdingas žingsnis. Kiekvienas atėjęs čia atiduoda kruopelę savęs ir taip suteikia galimybių tiems, kurie jų turi mažiau.

Daugiau informacijos norintiems savanoriauti stovyklose rasite čia.

Parengė VVDG žurnalistų būrelio narė Aistė Pugačiauskaitė. Publikuota portale vilniausgalerija.lt.