Nuo šiol puslapyje skaitykite Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos žurnalistų būrelio narių rengiamus interviu su mokykloje dirbančiais mokytojais ir daugiau sužinokite, kokie jie buvo ir yra už klasės kabineto sienų. Pirmajame pokalbyje – abiturientės Ugnės Blaškytės ir geografijos mokytojo Vytauto Butkaus susitikimas.

– Koks buvo jūsų gražiausias vaikystės prisiminimas?
– Prisimenu, kai mane pirmą kartą nusivežė į oro uostą pasižiūrėti lėktuvų, tuo metu buvau dar pradinukas. Buvo be galo įdomu stebėti, kokie lėktuvai atskrenda, kokie išskrenda. Vaiko akimis man tai atrodė neįtikėtina, prabangu ir nuostabu. Įdomu, kad ir mano anūką, kaip ir mane, domina lėktuvai, oro balionai, traukiniai.

– Pasidalinkite įsimintiniausia paauglystės patirtimi.
– Vieną kartą slidinėdamas su tėčiu Vilniaus apylinkėse užkliuvau už nežinia ko ir smarkiai trenkiausi kakta į suplūktą sniegą. Praradau sąmonę, tėtis labai išsigando, trynė mano veidą sniegu, kol galiausiai atsigavau.

– Kaip nusprendėte tapti mokytoju? Kodėl būtent geografijos?
– Vaikystėje turėjau tokį draugą, kurio tėvas parūpindavo žemėlapių. Su draugu pamėgome juos nagrinėti, žiūrėti, kaip susijungia keliai ir kur jie nuveda. Žemėlapiai mane sudomino, patraukė į geografiją.

Kaip žinome, žemėlapis yra vienas iš svarbiausių geografo įrankių. Nors, tiesą pasakius, pradinėse klasėse, kai mokytojai mūsų klausdavo, kuo norėtume būti užaugę, atsakydavau, kad veterinaru. Dažnai kiti vaikai dėl to iš manęs pasišaipydavo, tarsi veterinaro profesija būtų prastesnė už kitas, nestandartinė, nepopuliari.

– Atskleiskite smagiausią patirtį, dirbant mokytoju.
– Geografas Rimantas Krupickas, dirbęs tuometiniame pedagogikos institute, 1986 metais pradėjo rengti jaunųjų geografų vasaros stovyklas – kasmet vis kitame Lietuvos kampe. Viena iš pirmųjų stovyklų vyko netoli metereologinės stoties. Aš, kaip vienas iš vadovų, vedžiau stovyklautojus apie 1-2 kilometrus iki meterologinės stoties. Einant mus užklupo labai stiprus škvalas su kruša, tad likome šlaput šlaputėliai. Buvo labai linksma, bandėme džiovintis rūbus, juokavome. Atvykus į stotį gavome progą išmatuoti ir pažymėti šiuos gausius kritulius. Jaunimui ši išvyka buvo neįprastas nuotykis.

– Koks buvo skaudžiausias įvykis mokykloje?
– Kartais mokiniams atrodydavo, kad parašiau per mažą pažymį. Pamenu, vienas mokinys buvo įsitikinęs, kad jo darbas buvo vertas geresnio įvertinimo. Tas jaunuolis nelankė pamokų, o paskui atėjo padaręs skaidres, kurios buvo visiškai nesusijusios su nagrinėjama tema. Dėl to pristatymą įvertinau mažu pažymiu. Per pusmetį ar trimestrą būtina gauti tam tikrą skaičių pažymių, kad būtų išvestas vidurkis, tad minėtas mokinys pusmečio pabaigoje tik dėl to ir pasirodė. Gavęs prastą balą, jaunuolis rodė didžiulį nepasitenkinimą, išeidamas trenkė durimis. Atrodė, kad išbyrės langai, net visa gimnazija sudrebėjo.

Esu girdėjęs filosofo Jurgio Dieliauto mintį, kad jeigu žmonės kažko siekia, jie negali tikėtis nuolaidų, bet turi žengti per aukštai iškeltą kartelę. Jeigu mokinys nori pasiekti aukštą lygį, jis irgi neturi tikėtis, jog už kažkokį menkniekį gaus gerą įvertinimą.

– Koks yra jūsų laisvalaikis?
– Pasivaikščiojimai su šunimi. Manau, kad tai naudinga veikla, kurios metu kiekvienas pasijuntame geriau, nuraminame mintis. Patariama kiekvieną dieną išeiti pasivaikščioti, taip pat naudinga vaikščioti greitai. Daugiau apie ėjimą esu skaitęs psichoterapeuto Jonathan Hoban knygoje „Eik su vilku“, kuri mane labai sudomino. Taip pat mėgstu klausytis įvairiausių žanrų muzikos. Nuo klasikinės muzikos, džiazo iki pramoginių ar tokių kūrinių, kuriuos net mokiniai išgirdę pasako: „O, geros dainos!“

– Kokias knygas mėgstate skaityti?
– Galiu paminėti konkrečią knygą apie Daniją, kurią gavau dovanų iš savo žmonos. Knygos „Daniško gyvenimo metai“ autorė yra Helen Russell. Knygoje aprašoma daug gražių dalykų, kuriuos patyrė viena anglė, gyvenusi Danijoje vienerius metus. Per tuos metus ji susidarė labai gerą įspūdį apie šią šalį ir jos gyventojus. O šiaip mėgstu talentingai, aiškiai parašytas knygas, kurios palieka įspūdį. Dar man patinka patarimų pobūdžio knygos apie žmogaus trapumą, pavyzdžiui, Christophe André „Vidinis gyvenimas“.

– Kaip sudomintumėte nenorintį mokytis mokinį?
– Geriausia nedaryti spaudimo, neįkyrėti. Pasiūlyti patrauklių mokymosi idėjų ar užduočių, žaidybinių klausimų, parodyti naudingų vaizdo įrašų, kurie sudomintų. Kiekvienam mokiniui reikia taikyti skirtingus metodus ir tikėtis, jog jis susidomės.

– Kokia buvo jūsų įdomiausia kelionė?
– Studijų laikais su bendrakursiais ir vadovais apkeliavome tris šalis: dabartinį Sakartvelą (buvusią Gruziją), Armėniją ir Azerbaidžaną. Vieną naktį teko nakvoti po atviru dangumi Didžiojo Kaukazo kalnyne, aukštai kalnuose esančioje pievoje. Auštant rytui, per tą didžiulę kalnų pievą, kurioje mes miegojome, piemuo gynė gyvulių bandą. Mūsų ekskursijos bei praktikos vadovas docentas Vaclovas Ščemeliovas pasipiktino ir sušuko piemeniui: „Kurgi varai ant žmonių savo gyvulius? Juk čia žmonės miega.“ O piemuo jam atšovė: „O aš ką, ne žmogus?“

– Ar dabartiniai moksleiviai savo drąsa ir laisve skiriasi nuo tų, kurie mokyklos suoluose sėdėjo prieš dešimtmetį?
– Skirtumų, be abejo, yra, juk žmonės keičiasi. Dabar mokiniai jaučia mažesnį susikaustymą, tačiau tas laisvumas, kuriuo pasižymi dabartiniai jaunuoliai, dažnai nėra suderintas su teigiamu ir drąsiu dalyvavimu pamokoje. Taip pat technologijos padarė didelę įtaką žmonėms. Prieš porą metų klasėje buvo vienas mokinys, negalintis atplėšti akių nuo telefono, vis slėpė jį po stalu. Man niekaip nepavyko vaikino įtraukti į pamoką. Žinoma, ne išimtis yra ir suaugusieji. Technologijos pernelyg užvaldo žmogų. Manau, jog tai laikmečio ženklas: technologijos virsta priklausomybe, yra per daug sureikšminamos.

– Papasakokite pirmą į galvą šovusį anekdotą.
– Geografijos pamokoje mokytoja klausia: „Vaikai, kur pateksim, jeigu gręšim per storiausią ledyną Pietų ašigalyje?“ „Ogi į beprotnamį, mokytoja!“ – atsakė Petriukas, pakėlęs ranką.