Jaukų ir dvelkiantį šalčiu ketvirtadienio rytą kartu su antrokų auklėtoja Emilija Dovidaityte įsikurdinome aktų salėje paplepėti apie stilių, mokslus, psichologiją, savęs paieškas ir atradimus.
Kaip Jums šiandien sekasi?
Gerai šiandien sekasi. Labai ilgai laukiau, kada pradės snigti. Šiandien, kai ėjau į darbą buvo tylu, mašinos lėtai važiuoja niekas neskuba… Buvo labai jaukus momentas.
Kokia jūsų mėgstamiausia šventė?
Tikriausiai Kalėdos. Man patinka atmosfera iki Kalėdų, visi laukia, galvoja. Tai tikriausiai vienintelis laikotarpis, kai nuoširdžiai pradedi galvoti apie savo aplinką, kaip ją nustebinti, pasidarai metų pabaigoje refleksiją. Mano gimtadienis sausio pirmą, tai būna dviguba šventė. Per kalėdinį laikotarpį labai daug reflektuoju, kur aš einu savo gyvenime, kas aš esu ir panašiai.
Ar turite augintinių?
Turiu katiną Sušį. Labai noriu antro.
Koks labiausiai įsiminęs filmas arba knyga?
Pirmas filmas, kuris šauna į galvą – „Eternal sunshine of the spotless mind“ su Džimu Keriu ir Keite Vinslet, romantinis, bet jis anksčiau man labai rezonuodavo. Dabar žiūriu „Žvaigždžių karus“. O iš serialų – „Mandalorian“. Įsimintiniausia knyga – „Žmogus ieško prasmės“ – apie psichoterapeutą, kuris išgyveno koncentracijos stovyklą ir tada sukūrė tokį metodą: jeigu orientuojiesi į prasmę savo gyvenime, tada visi sunkumai tampa lengvesni. O kita knyga, kuri man labai patiko – Silvijos Plath „Stiklo gaubtas“. Ji labai paprasta, gan lengva. Bet man ji patiko todėl, kad meniškai aprašo depresiją ir kaip tuo metu ji buvo suprantama, gydoma, ir kaip jauna mergina išgyveno tą laikotarpį bandydama suprasti, kas ji yra (ši knyga pirmąkart publikuota 1963 metais). Labai liūdnas pačios rašytojos likimas, nes ji daug metų kovojo su depresija. Skaitant atsiskleidžia jos charakteris.
Kad jau užsiminėme apie psichologiją, ką studijavote Londone?
Studijavau Middlesex universitete psichologiją su edukologija.
Kaip nusprendėte studijuoti psichologiją? Ar seniai žinojote, kad norite rinktis šią studijų kryptį, ar nusprendėte, tik dvyliktoj klasėj?
Idėja gimė, sakyčiau, spontaniškai. Dvyliktoje klasėje visai nežinojau, ką noriu veikti toliau, neapsisprendžiau, kur noriu stoti. Buvau tikra, kad norėjau pasiimti laisvus metus (gap year). Nenorėjau daryti skubotų sprendimų ir per laisvus metus mąsčiau stoti į rūbų dizainą, bet kai reikėjo pasidaryti darbų aplanką, tada supratau, kad tai ne man. Nes malonumui galiu kurti, bet kai dirbau prie to, atrodė, kad dariau per prievartą. Tuomet ėmiau nuoširdžiai galvoti, kas mano gyvenime atsikartoja ir kas mane iš tikro domina. Ir radau daug psichologinių aspektų. Gal mano pačios paauglystės patirtis, suvokimas, kad mes, kaip asmenys, formuojamės irgi iš tėvų prizmės, ir pačios domėjimasis psichologija, šios srities knygų skaitymas galiausiai atvedė prie to, kad norėčiau į tai labiau pasigilinti, pažinti save ir pradėjusi studijuoti supratau, kad labiausiai noriu dirbti su jaunimu. Tai jautriausias laikotarpis ir gali daug nuveikti, padėti, panagrinėti.
Ką patartumėte žmonėms, kurie nežino, kur save realizuoti?
Rekomenduočiau išbandyti kuo įmanoma daugiau veiklų, sričių. Pažinti save, nes kol nepabandysi, nežinosi, kas tau tinka. Man labai padėjo savanorystė. Savanoriavau Carite, Raudonajame Kryžiuje. Buvau Lietuvos moksleivių sąjungoj, tai padėjo išsiugdyti visuomeniškumą, suprasti, kad man svarbu visuomeninės problemos. O jeigu neapsisprendžiat, tuomet pasiimti laisvus metus, patyrinėti save, pakeliauti, padirbti… Man labai padėjo įvairios darbo patirtys. Dirbau drabužių parduotuvėje, kelerius metus visažiste, o vėliau – bare. Supratau, kad nė vienas iš šių darbų absoliučiai ne man ir kad aš noriu edukuotis ir eiti į tą sritį, kuri yra man įdomi. Rekomenduoju pasiklausinėti realių patirčių, nes daug paauglių turi įsitikinimų, kurie nebūtinai yra tiesa. Tiek apie studijas, tiek apie darbą, tiek apie savo teises…
Kodėl išvažiavote būtent į Londoną?
Tuo metu buvau tokio požiūrio, kad, ai, nieko gero toj Lietuvoj… Dabar jau nebesu. Draugai buvo išsikraustę ir studijavo Londone, tad pakvietė ir mane. Galvojau, padirbsiu, užsidirbsiu, pabūsiu dideliame mieste. Londonas sužavėjo ir nusprendžiau rudenį čia pasilikti studijuoti.
Ką patartumėte tiems, kurie turės pereiti iš mokyklos į universitetą? Juk vis tiek mokymasis šiose įstaigose skiriasi.
Rekomenduočiau sekti paskui savo širdies balsą. Mokykloje daug spaudimo būti geram visame kame, bet dažnai tai yra labai sudėtinga ir išeikvoja daug energijos. Nebijoti ieškoti, kas jums yra svarbu, kas veža. Nes niekas kitas jūsų gyvenimo nenugyvens ir galbūt jums nereiks net daryti visų tų sudėtingų dalykų. Mokykloje viskas yra pasakyta: namų darbai tada, kontrolinis tada, išmokti tą ir tą. Ką universitetas duoda –supranti, kad mokaisi jau savarankiškai. Nuo tavęs priklausys viskas, ką atlieki ir kiek įdėsi darbo, ir svarbu pasirinkti tokį dalyką, kuris motyvuotų. Mokyklos jūs nepasirenkate, bet studijas – taip. Ir jeigu pajausit, kad tai galbūt yra visiškai ne tai, ko norit, nebijoti keisti. Tai eikvoja daug laiko, energijos ir yra svarbu pasirinkti tai, kur matai prasmę. Ir nebijoti kreiptis pagalbos. Man labai patinka, kad universitetas turi labai daug pagalbos taškų. Ten gali kreiptis, jeigu finansiškai sunku, jeigu reikia būsto, jeigu reikia psichologinės pagalbos, suteikia nemokamas konsultacijas profesionalai, jeigu reikia karjeros patarimų, jeigu reikia susirasti darbą. Kuo daugiau įsijungi, tuo mažiau lieki vienas. Mokykloje ne visada tai gali būti atliepiama arba apipinta įvairiais įsitikinimais.
Koks skirtumas tarp studijų Londone ir Vilniaus universitete?
Mokymosi modeliai. Anglijoje ypač skatinamas savarankiškas mokymasis. Paskaitų nebūna tiek daug, o daugiau savarankiško rašymo: įvairių esė, projektų, laboratorinių darbų. Lietuvoje yra daugiau tarpinių atsiskaitymų – egzaminų, namų darbų, už lankymą rašomi pažymiai, gal šiek tiek panašiau į mokyklos sistemą. Užsienio universitetuose labiau pažengusios technologijos. Vien tik mano studijose mes turėjom EEG laboratorijas, kur neuropsichologai galėjo daryti įvairius eksperimentus, miego mašinas, kuriose tikrina smegenų bangas. Mes per paskaitas viską išbandėme su savimi ir kurso draugais. Taip pat išvystyta konsultacijų praktika: suteikiami konsultavimo kambariai, bibliotekos, kur galima pasiskolinti kompiuterį, jeigu neturi, visą medžiagą… Nors Lietuvoje to mažiau, studijų kokybė pas mus labai aukšta ir dėstytojai – savo sričių profesionalai. Bet tai labai priklauso nuo specialybės.
Kodėl vis dėlto nusprendėte grįžti mokytis į Lietuvą? Gal tiesiog pasiilgote namų?
Anglijoje mokslai labai brangiai kainuoja. Siūlyčiau rinktis nemokamas studijas, jeigu įmanoma. Nes kitose Europos šalyse mokslo kokybė taip pat gali būti labai aukšta ir siūlomos nemokamos studijos. Tai grįžau dėl studijų kainos ir „Brexito“, prisidėjo ir kovido pandemija… Na, gal labiau asmeninės priežastys lėmė sugrįžimą. Bet labai nesigailiu grįžus. Vieniems žmonėms arba labai prilimpa tas didelio miesto gyvenimas, arba priešingai – norisi jaukumo. O grįžusi čia, matau, kad tas pokytis, dirbant su jumis, įsijungiant į visuomenines veiklas, labiau matosi ir yra prieinamas negu gyvenant mieste, kuris gyventojų skaičiumi tris kartus didesnis už tavo šalį.
Dirbate pirmus metai mūsų gimnazijoje, gal jau pastebėjote dalykų, kuriuos reikėtų keisti? Ką kiekvienas iš mūsų galėtume padaryti, kad būtų geriau?
Man atrodo, kad daugelio mokyklų, tokia kaip ir problema – bendruomeniškumo jausmas. Pasigendu supratimo, kad savo aplinką kuriame mes patys, nes dažnai trūksta iniciatyvos patiems sukurti tą aplinką pozityvesnę, tiek iš mokytojų pusės, tiek iš mokinių, tiek iš tėvų, tiek iš administracijos – iš visų. Ir ieškoti taškų, kurie mus suvienija, o ne išskiria. Tą bendruomeniškumą mes patys turime atsinešti, pasidžiaugti teigiamais dalykais. O, manau, kad teigiamo čia vyksta gana daug. Yra tikrai nuostabių ir mokinių, ir mokytojų, atsidavusių, sukuriančių puikų ryšį su jaunuoliais, pagirtini administracijos sprendimai dėl įvairių renginių, iniciatyvų, kai pasikviečiama svečių. Kitose mokyklose nėra tokios galimybės. Turim tikrai stiprią specialistų komandą, kurią kitur pakankamai retai sutiksi – kad būtų tokie užsidegę, motyvuoti, labai nuoširdūs žmonės. Visgi norėtųsi, kad ne visi individualiai kažką darytų, o telktųsi. O ir jūsų nuostabi Žurnalistų klubo iniciatyva rengti mokyklos laikraštį, tokia bendrinanti, vienijanti. Bet kad nesijaustumėte vieni su tuo, ką darote, kad prisijungtų kiek galima daugiau žmonių – reikia padėti, palaikyti. Yra tikrai gerų praktikų, bet, atrodo, jos izoliuotos ir mes visi tuo nepasidžiaugiam.
Dar pastebiu, kad dažnai mokytojai yra nuasmeninami mokinių atžvilgiu, tarsi jie tiesiog žmonės, kurie dėsto tą dalyką, o ten kažkokie asmeniškumai ar santykis su juo pamirštami. Bet taip pat ir iš mokytojų kartais atrodo, kad mokinys yra tiesiog dėžutė, kuri turi tiek žinių ir tokį žinių lygį. Ir sugrįžimas į tai, jog mes esam visi tokie patys žmonės, mes esam visi absoliučiai lygūs, mes esam su skirtingais gebėjimais, sunkumais ir panašiai. Taip, mokslai yra rimti dalykai, bet ne viskas gyvenime taip rimta. Mokytis labai svarbu, bet taip pat svarbu ir nepamesti savęs. Ypač, jeigu sunku, reikia kreiptis pagalbos ir negalvot, kad jeigu nemokėsi matematikos ar fizikos, būsi nieko verta(s). Mes esam daugiau negu tai. Ir tie patys mokytojai yra daugiau negu jų dėstymo stilius. Svarbiausia – nepamiršti žmogiškumo.
Labai svarbus balansas mokykloje – negalima nieko neveikt, nes paskui 11–12 klasėse bus labai sunku. Reiktų pamatyti prasmę, kad jūs tai darot dėl savęs ir, pavyzdžiui, tos pamokos, kurių norėsit atsisakyti, jūs turėtumėte lankyti, kad galėtumėte pereiti į kitą klasę, kad pasiimtumėte daugiau, kiek įmanoma. Pagalvojau, kad jeigu tektų pakartoti mokyklos gyvenimą, tai su visai kitu požiūriu ateičiau. Vis girdžiu, kad čia viskas beprasmiška, neįdomu, nereikia ir panašiai, „kas tuos 20 arbūzų pirks“, bet tai moko kitų įgūdžių, pavyzdžiui, grupinio darbo, loginio mąstymo, apie mokėjimą reguliuoti emocijas ir pan. Labai svarbu pamatyti, kad ir ten, kur neįdomu, galima kažko naudingo išmokti, rasti prasmės.
Ar Jums neatrodo, kad kartais labai trūksta pagyrimų? Atrodo, pagalvoji, bet taip ir nepasakai?
Taip, visiems reikia komplimentų! Labai įdomu paanalizuoti, kai aš atsimenu save kaip mokinę, kaip aš protestuodavau, kaip mačiau problemas, ir dabar – kaip darbuotoja. Ir susidaro toks vaizdas, kad problema nėra tik mokiniuose ar tik mokytojuose, tai, iš esmės, visos sistemos problema. Tada taip ir nutinka, kad mokytojai išsiventiliuoja ant vaikų, o mokiniai ant mokytojų, bet nepagalvojam, kad šitą toksišką aplinką sukuria kažkas, kas neužtikrina, kad mokytojas būtų pailsėjęs, galintis išgyventi iš atlyginimo, apsaugotas psichologiškai, o mokiniai turėtų erdves, neperkrautą tvarkaraštį, jaustųsi saugūs. Atrodo, nėra gero sprendimo.
Mums turbūt labiausiai pakenkė sovietmetis, nes vis tiek kūrėme švietimą ant seno pagrindo ir išėjo toks miksas. Tiesa, palyginus su kitomis postsovietinėmis šalimis, pas mus tikrai labai gerai. Iš tiesų, pagalvojus apie mokytojų streiką darosi liūdna, nes tas problemas jaučia visi, bet įsitraukimo nėra. Ir tada galvoji apie Islandiją, kai 100 tūkst. moterų išėjo į gatves, tai yra viena trečioji šalies. Norėtųsi, kad ir Lietuvoj mes garsiai kalbėtume apie problemas. Jeigu norime keisti, tai turime veikti, o ne sėdėti.
Vedėte mums vertingas pamokas apie įtraukųjį ugdymą. Kodėl apie tai svarbu kalbėtis?
Susidaro įspūdis, kad yra daug stereotipų, mitų, todėl būtina apie tai kalbėti. Įtraukimo temoje visiškai negali būti gėdos, svarbu pripažinimas, kad esame visokie, ir jeigu norime, kad keistųsi atmosfera, tai reikia garsiai apie tai kalbėti. Ir tas prisipažinimas, jog yra visokių mokytojų, ir mokinių, – nuostabu. Mes – įvairi, visapusiška bendruomenė. Daugelį dalykų, kurie vyko su manimi mokykloje, galutiniai išsiaiškinau tik suaugusi, ir galbūt, jeigu būčiau apie tai kalbėjusi garsiai, būčiau sulaukusi tinkamos pagalbos. Ir nebūčiau galvojusi, kad dėl to aš blogas žmogus. Man svarbu, kad visi išgirstumėte, jog esat vertingi. Nebijokit kalbėt! Turėjome vieną žmogų, kuris kalbėjo apie savo diabetą. Buvo nuostabu, viską išgirdom iš pirmų lūpų, kaip iš tikro žmonės su tuo gyvena.
Mokinius žavi Jūsų stilius, rūbų derinimas. Pasidalinkite, kur perkate drabužius ir kokių stiliaus patarimų galite duoti jaunimui?
Stiliaus perliukų randu „Vintede“ ir „Humanoje“. Mokykloje buvau gana suvaržyta, bet kai išvažiavau į Londoną, viskas sprogo, leidau sau būti tuo, kuo noriu būti. Aš suprantu, kad svarbu yra pritapti, bet kartu, kuo greičiau priimsi, kad esi kitoks, ir tau nereikia kažkaip įsilieti, tuo lengviau bus.
Kalbino Žurnalistų klubo aktualijų ir mokslo skilties redaktorės Morta Barčytė ir Hildė Maciulevičiūtė, II d.
