Šiuo metu Lietuvoje yra virš pusės milijono gyventojų, kuriems daugiau nei 65 m. Kas trečias iš šių žmonių gyvena vienas – neturi giminaičių, galbūt net draugų. Apie šią problemą pati susimąsčiau tik tuomet, kai įsidarbinau įmonėje „Magnumus“. Dirbdama pardavimų atstove, apie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus veiklas pasakoju žmonėms, kviečiu, kad prisidėtų prie gerų darbų, tapdami savanoriais ar aukodami. (Apie tai plačiau sužinosite puslapyje www.redcross.lt.). Nemanau, kad mano paroda yra tik apie vienišus senelius, nes ne tik jie gali jaustis beviltiškai ir reikalauti pagalbos. Nematomi šie žmonės ne dėl to, kad yra iš Hogvartso, bet todėl, kad kitiems ant jų nusišvilpt. Visi mes esame šios problemos dalis, nes mėgstame ignoruoti tai, kas nemalonu, nepatogu, ir galvoti, kad mūsų veiksmai nieko nepakeis. Šių dienų visuomenėje pernelyg daug abejingumo. Pamiršau… kitąkart… perskambinsiu vėliau… Kiek kartų panašiai pasakysime savo močiutėms ir seneliams? Koks bus jų paskutinis prašymas? Nes aš jau turėjau paskutinius susitikimus ir skambučius… O kiek kartų liksime abejingi išmaldos, pagalbos prašantiems vargšams, benamiams? Atliekant šį projektą, buvo įdomu užfiksuoti žmones, kurių nepažįstu, kurių istorijų nežinau. Tačiau jas galime įsivaizduoti.

Kaunas, Laisvės alėja (2020-11-22). Ši nuotrauka žymi mano aistros ieškoti balandžių mylėtojų
pradžią.

Kaip iškart pasikeičia akimirkos nuotaika.

Projekto autorė: Aistės Užaitės