Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos (VVDG) žurnalistai tęsia interviu ciklą „Renkuosi profesiją“. Interviu su Lietuvoje žinomais įvairių profesijų atstovais nuo šiol galima nemokamai klausytis „Spotify“ platformoje (tinklalaidėje „Po pamokų“). Pirmame epizode šnekinamas tinklalapio NARA kūrėjas, daugelio tekstų ir „podcast‘ų“ autorius Karolis Vyšniauskas. Jį kalbina Aistė Pugačiauskaitė.
Šiuo metu Niujorke gyvenantis žurnalistas svarsto apie tai, kas šiandien yra tikras žurnalistas, kokios jo pareigos ir atsakomybės, atskleidžia profesijos užkulisius. Pašnekovas mielai dalinasi asmenine patirtimi, prisimena smagias ir net kiek gluminančias istorijas, nutikusias jam per daugmaž dešimtmetį trunkančią karjerą.
Kadras iš vaizdo pokalbio su K. Vyšniausku.
Aistė Pugačiauskaitė: Socialiniuose tinkluose galima pastebėti, kad žurnalistais save vadina vis daugiau rašančių ir savo tekstus publikuojančių asmenų. Kaip žurnalisto darbo ribas apibrėžtumėte jūs? Kada žmogus gali laikyti save šios profesijos atstovu?
Karolis Vyšniauskas: Žurnalistika yra labai plati profesija ir, iš tiesų, tai labai gerai. Įsivaizduok: jei visuomenėje galėtų kalbėti tik tas žmogus, kuris yra gavęs žurnalisto pažymėjimą bei patvirtinimą, jog yra pakankamai išsilavinęs ar protingas reikštis viešai, tai nebūtų gerai. Kyla klausimas, kas tokias taisykles nustatytų. Žurnalisto profesijos nereikėtų tapatinti su, pavyzdžiui, gydytojo: tikrai nenorėčiau, kad bet kas galėtų operuoti kitą žmogų. Tačiau norėčiau, kad kiekvienas turėtų laisvą erdvę išsakyti savo mintis. Aš galiu su jomis ir nesutikti, bet iš principo išreikšti savo nuomonę yra gerai.
Žinoma, ne kiekvienas feisbuko komentuotojas yra žurnalistas. Mano manymu, esminė skirtis yra tai, ar tu paisai esminių profesionalumo taisyklių. Kiekviena profesija turi savo etikos kodeksą, kas žmogų padaro profesionalu tam tikroje srityje. Pavyzdžiui, jeigu tu kuri „podcast‘ą“ ir paisai pagrindinių principų (laikaisi esminių faktų, sąžiningumo, nebūni idėjų advokatu, neturi išankstinių nusistatymų prieš susitikdamas su pašnekovu), tai esi žurnalistas.
Pavyzdžiui, šiuo metu esu Niujorke, tačiau seku naujienas, susijusias su Baltarusijos pasienio situacija, dėliojuosi taškus. Jei žmogus kažką pakomentuoja iš įvykio vietos, tada gali vadinti save komentatoriumi. Tačiau jei nori būti žurnalistu, turi iš jos parnešti naujos informacijos: galbūt nuvažiuosi pas žmones į pasienio kaimus ir su jais pasikalbėsi. Jeigu yra operuojama tik akivaizdžia informacija, dalinamasi savo nuomone, manyčiau, to nepakanka, kad vadintumeisi žurnalistu. Žurnalistas su žmogumi diskutuoja, atlieka reporterio funkciją, tai ir yra esminis skirties taškas. Beje, to išmokimas reikalauja daug laiko ir visai kitokių įgūdžių, tai kur kas sudėtingiau nei kažką kontempliuoti savo galvoje. Ir jei užsiimi tik tuo, tai nėra blogai, nereiškia, kad esi prastas mąstytojas, tiesiog nesi žurnalistas.
Viso pokalbio galite pasiklausyti čia. Jį parengė VVDG žurnalistė Aistė Pugačiauskaitė.
