Sausio 13-osios įvykiai moksleivio akimis: išskirtinis interviu su žurnalistu V. Pugačiausku (vaizdo įrašas)

  1. Pradžia
  2. Mokinių naujienos
  3. Sausio 13-osios įvykiai moksleivio akimis: išskirtinis interviu su žurnalistu V. Pugačiausku (vaizdo įrašas)

Sausio 13-osios įvykiai moksleivio akimis: išskirtinis interviu su žurnalistu V. Pugačiausku (vaizdo įrašas)

Lietuva mini Sausio 13-osios nakties įvykius, nuo kurių prabėgo lygiai 30 metų. Nors šiuo metu gimnazijoje besimokantys moksleiviai skaudžios nakties liudininkais netapo ir gali džiaugtis laisva, nepriklausoma Lietuva, jų pareiga yra būti dėkingiems bei šio istorijos puslapio nepamiršti. Žurnalistas Vykintas Pugačiauskas, to meto įvykius matęs moksleivio akimis, papasakojo, kokiomis spalvomis buvo nusidažęs gyvenimas Lietuvai reikšmingu metu. Pašnekovą kalbina Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinė Aistė Pugačiauskaitė.

– Nupasakokite nakties įvykius. Kokia buvo jų pradžia? Kaip sovietų valdžia ėmėsi drastiško sprendimo užimti valstybei svarbias institucijas?

– Manau reikėtų paminėti, jog Sausio 13-oji neatėjo iš niekur. Prie šios nakties įvykių buvo eita kone metus, nuo nepriklausomybės paskelbimo. Lietuvoje jau devyniasdešimtųjų gegužės mėnesį, po neramaus pavasario, buvo prasidėję budėjimai prie parlamento. Įtampa vis augo – būdavo tyčia siunčiamos šarvuotosios technikos kolonos važinėti tuneliu po parlamentu. Rudenį sekė kita įvykių lavina Lietuvos valdžios viduje – prasidėjo įvairiausi nesutarimai tarp Vytauto Landsbergio ir tuometinės premjerės Kazimieros Prunskienės.

Pirmoji 1991-ųjų savaitė prasidėjo tuo, kad Prunskienės vyriausybė, negalėdama imtis nieko kito, staiga padidino maisto produktų kainas. Taigi, pirmadienį, atėję į mokyklos valgyklą, supratome, kad nebeįperkame paprasčiausių bandelių. Net valgyklos darbuotojos buvo sumišusios, nebežinojo, kaip skaičiuoti kainas. Visiems buvo didžiulis šokas. Ko gero, šis šokas buvo sinchronizuojamas su kitais tos dienos įvykiais. Kaip tik tądien ir prasidėjo neramumai prie seimo.

Tuo metu gyvavo ne tik visų žinomas, už Lietuvos laisvę kovojantis Sąjūdis, tačiau ir prosovietinis judėjimas „Jedinstvo“ (liet. „Vienybė“), kuris sausio aštuntą dieną pabandė veržtis į parlamentą. Aš tuo metu buvau mokykloje, tačiau mama ir teta, neišsigandusios priešiškos minios, pasiėmė vieną iš mano turimų didelių žemėlapių ir panaudojo jį kaip plakatą – ant kitos pusės lūpdažiu užrašė paramos mūsų valdžiai šūkį. Tokiais atgarsiais ir prasidėjo nerami savaitė prie Aukščiausiosios Tarybos.

Kadras iš vaizdo įrašo

Diena po dienos įtampa augo, buvo rengiamos naujos provokacijos. Būdamas trylikametis, prie parlamento praleidau naktį į sausio 11-ąją, buvo tikrai šalta. Ryte, šiek tiek pamiegojęs, į mokyklą nėjau – per radiją išgirdau, kad reikia rinktis ginti spaudos rūmų. Tuo metu ir prasidėjo įvykių kulminacija. Nieko iš suaugusiųjų namie nebuvo, pasiėmęs kino kamerą išvažiavau į Viršuliškes, prie dabartinės parduotuvės „Mada“. Tankai jau buvo pradėję judėti link spaudos rūmų, kur buvo įsikūrusios visos pagrindinės laikraščių redakcijos. Būdamas ten, pirmą kartą pats pamačiau, kas yra tikros kovinės kulkos, ką reiškia, kai išsigandę kariai bando šaudyti į viršų, bet pataiko ir į žmones. Pamačiau atvažiuojančius tankus, kurie, kaip paskui paaiškėjo, pakeliui kliudė ir sunkvežimį su žaislais, kas skamba gana simboliškai. Taigi, sausio 11-ąją jau matėsi, jog komunistinis, sovietinis režimas tikrai nesustos.

Būdamas prie spaudos rūmų, telefono automatu paskambinau namo, atsiliepė tėtis. Supratęs, kur esu, persigandęs pasakė: „Dink iš ten.“ Tuo metu dirbęs televizijoje tėtis pasiūlė tai, ko negalėjau atsisakyti, – atvažiuoti pas jį į televiziją. Atsimenu, tada jau tikrai buvo sunku patekti į televizijos pastatą dėl papildomos apsaugos. Tą dieną vaikščiojau po visas studijas, kur žmonės, kaip galėjo, rengėsi galimam šturmavimui. Prisimenu raštelį prie tuometės diktorės staliuko su ranka parašytu tekstu, kurį būtų skaičiusi, jeigu jos pamainos metu būtų prasidėjęs televizijos šturmas. Žinoma, viskas nutiko visai kitaip, iš kitos studijos, kitą dieną, kalbėjo Eglė Bučelytė, buvo nufilmuoti garsieji kadrai.

Keista, tačiau nors sausio 12-oji ir buvo įtempta, vakare vyravo gana pakili nuotaika. Žmonės rinkosi prie Aukščiausiosios Tarybos, tačiau apie pusė pirmos nakties tuneliu, esančiu po seimu, pradėjo važiuoti kolonos. Tėvai išėjo į aikštę, mane prigrasė likti namuose, bet aš išėjau į balkoną filmuoti iš viršaus visko, kas dėjosi Nepriklausomybės aikštėje.

Tuo metu dar tik iš statomo seimo viešbučio žmonės nešė geležies, armatūros gabalus, betono blokus barikadoms ręsti. Važinėjo maitinimo priekabos, žmonės nešiodavo maistą budintiems prie laužų, mano tėvai taip pat atvėrė namų duris visiems, kas norėjo ateiti pasišildyti ar išgerti arbatos.

Visą pokalbį su žurnalistu V. Pugačiausku kviečiame žiūrėti vaizdo įraše:

Apie mus

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija yra pirmoji lietuvių gimnazija, kurią 1915 metais įkūrė M. Biržiška, J. Basanavičius ir P. Gaidelionis. Kaip ir anuomet, gimnazija užtikrina efektyvų ir kokybišką mokymą ir mokymąsi bei yra atvira pozityviai kaitai. Šiandieninė gimnazija siekia tobulėti, puoselėja savo tradicijas, tautiškumą, toleranciją, lanksčiai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų, suteikia visapusiškų žinių, padėsiančių jaunam žmogui rasti savo vietą Lietuvoje ir Pasaulyje, tad ir mokyklos bendruomenė yra bendradarbiaujanti, susitelkusi, iniciatyvi, geranoriška, kultūringa, kurianti saugią aplinką, pasitikinti savo sugebėjimais ir besididžiuojanti savo mokykla, kurią pati kiekvieną dieną ir kuria.

Socialiniai tinklai

Naujienos

Meniu