Deividas Urbonavičius – žmogus, savo ir draugo pomėgį išauginęs į didelę, masinius žygius rengiančią organizaciją „TrenkTuras“, kuri 2020 m. buvo įvertinta Sveikatos apsaugos ministerijos apdovanojimu „Už iniciatyvą rinktis sveikesnį gyvenimą“. Kaip bičiulių pomėgis žygiuoti virto verslu, klausykitės tinklalaidėje „Prie lentos“, kurioje organizacijos įkūrėją kalbina VVDG žurnalistė Aistė Pugačiauskaitė (viso epizodo nemokamai klausykitės „Spotifay“).
Aistė Pugačiauskaitė: Trenktas turas – skamba įspūdingai. Kaip keliais sakiniais pristatytumėte savo veiklą klausytojui, pirmą kartą girdinčiam šį pavadinimą?
Deividas Urbonavičius: Veikla prasidėjo labai trenktai, nurautai, todėl ir toks pavadinimas. O pavadinimo gimimas turi savo atskirą istoriją. Su draugu buvome IT specialistai, dirbome didelėse korporacijose. Pabodus rutinai darbas-namai, norėjosi padaryti kažką ekstremalaus, crazy. Aš jau buvau pabandęs dalyvauti kitų organizuojamuose žygiuose ir sugalvojome tokią avantiūrą: iš Vilniaus pėsčiomis nukeliauti į Prienus, kur yra draugo gimtinė. Buvo pavasaris, ilgasis Kovo 11-osios savaitgalis, tad po darbų penktadienį palikę automobilius Vilniaus pakrašty, išžygiavome. Planavome dvi nakvynes, bet pavasaris pasitaikė vėsokas, naktį temperatūra buvo -15 laipsnių ir pirmą naktį sustojome kažkur pamiškėje jau sutemus, nusprendėme pasistatyti palapinę, susikurti lauželį, kurio įkurti nepavyko. Tikrai nebuvome pasiruošę ir apie ekstremalų išgyvenimą gamtoje nieko nežinojome. Tą naktį man pavyko užmigti, draugui – ne. Jis paryčiais užkūrė lauželį ir tęsėme žygį toliau. Priėję kaimelį papietavome vietinėje kavinėje ir pirmas dalykas, kurį padarėme – išsitraukę telefonus gūglinome: „How to survive in winter“. Ir tuomet išsiaiškinome, kaip statyti palapinę, kaip paruošti jai vietą, parengti laužavietę ir t. t. Žygiuodami toliau, galvojome, kad tokių trenktų žmonių kaip mes yra daugiau. Nusprendėme panašius žmones suburti į klubą, bendruomenę ir eidami pradėjome galvoti pavadinimą, kol belinksniuojant prilipo TrenkTuras. Kitą dieną sukūrėme feisbuke grupę, kurioje po truputį pradėjo rinktis bendraminčiai, su kuriais dalyvavome žygiuose, organizavome savo žygelius, keliavom į kalnus ir t. t.
Aistė Pugačiauskaitė: Avantiūra į Prienus buvo pirmasis žygis jūsų gyvenime?
Deividas Urbonavičius: Su nakvyne buvo pirmasis. Prieš tai jau buvau įveikęs 100 km žygį, kai ėjau parą laiko be nakvynės. Taip pasiruošiau 200 km žygiui, kuriame 100 km nuėjęs ilsiesi ir 100 km grįžti atgal. Buvo įsimintina ir įspūdinga.
Aistė Pugačiauskaitė: Kaip suprantu, po to žygio ir išsirutuliojo žygių verslo idėja. Kaip mokyklos, studijų patirtis padėjo organizuoti šią veiklą?
Deividas Urbonavičius: Aš ir mano kolega baigėme informatikos studijas, abu susipažinome jau po jų. Dirbome IT srityje ir įgytas žinias dabar aktyviai taikome kurdami registracijos, duomenų rinkimo sistemas, analizuodami duomenis. Dar nuo mokykloje mėgau organizuoti renginukus, vakarėlius draugams, aplinkinių žmonių ratui. Taip susikirto mano pomėgis organizuoti, IT žinios ir hobis. Ir iš šių trijų dalykų atsirado visuomeninė veikla, kurią galima pavadinti ir verslu.
Aistė Pugačiauskaitė: Taigi žygiai pirmiausiai buvo organizuojami mažame bendraminčių rate. Kada įvyko pirmasis oficialus „TrenkTuro“ žygis?
Deividas Urbonavičius: Nuotykis į Prienus nutiko 2013 metais. Porą metų organizuodavome keliones, žygelius sau, dalyvaudavome kitų rengiamuose žygiuose, susimesdavome pinigų organizaciniams reikalams. Vis kliūdavo tai, kad, na, kiti organizuoja ne iki galo gerai, kažkaip norėtųsi, kad geriau būtų suorganizuota, kad mes galėtume geriau padaryti. Ir 2014 m. rugsėjo mėnesį nusprendžiau, kad jau laikas registruotis kaip juridiniam asmeniui, kad būtų galima atlikti pinigines operacijas organizavimui, o 2015 m. sausio mėnesį nusprendėm padaryti tokį žygį, kokį mes įsivaizduojame, taip, kaip norėtumėme, kad mums organizuotų. Galvojome, kad susirinks 50-100 žmonių, užsakysime 1-2 autobusus, iš Vilniaus nuvažiuosime žygiuoti pajūriu Šventoji-Nida 100 kilometrų. Taigi sukūrėme feisbuke renginį, bet nei patys paspaudėme „patinka“, nei pažymėjome, kad dalyvaujame. Palikome tokį neužbaigtą kaboti ore, nes labai greitai viską padarėme, surašėme ir palikome keletui dienų, nes galvojome, kad po savaitės sugrįšime ir pabaigsime. Bet po poros dienų tą renginį kažkas surado, pažymėjo, kad patinka ir dalyvaus. Ir po trijų savaičių nuo įvykio sukūrimo, ten jau buvo daugiau negu 5 tūkst. įsiregistravusių dalyvių. Tada supratome, kad tą renginį vis tik darysime ne sau, o kitiems, nes jei bus tokia gausybė žmonių, patiems žygiuoti nepavyks. Taigi pradėjome galvoti, kaip viską organizuoti.
Viso tinklalaidės „Po pamokų“ epizodo nemokamai klausykitės „Spotifay“.
