Savanorystė turi daug formų ir gali suteikti įvairiausių patirčių. Septyniolikmetė Aistė Litvinaitė vieną praėjusių metų vasaros savaitę skyrė savanorystei su vaikais. Gimnazistė papasakojo, kaip atrodo vaikų vasaros stovyklos „Stovykla kiekvienam“ (plačiau skaitykite čia) vadovo-savanorio diena, į kokią rutiną įtraukiama bei kokios vidinės savybės atsiskleidžia, užsiimant tokia veikla. Kalbina Aistė Pugačiauskaitė.

– Papasakok, kaip atrodė tavo, kaip vienos iš stovyklos vadovių, rutina. Kiek laiko užėmė pasiruošimas, susipažinimas su bendra tvarka? Galiausiai, su kokiais džiaugsmais ar sunkumais susidūrei?

– Pasiruošimas prasidėjo likus maždaug mėnesiui iki stovyklos. Dirbome grupėse, kūrėme veiklas ir jas aptarėme, susipažinome su kolegomis. Tai buvo labai smagus procesas, nes mes visi kartu mokėmės, kaip elgtis su vaikais, kaip geriausiai pristatyti taisykles ir organizuoti užsiėmimus.

Mano darbai dažnai prasidėdavo anksti ryte: autobusu atvykdavau į stovyklos vietą, paruošdavau klasę ir laukdavau, kol susirinks vaikai bei prisijungs antrasis vadovas. Tuomet vesdavau suplanuotus užsiėmimus (visą dieną, bet būdavo pietų pertrauka) arba likdavau su savo vaikų klase, padėdavau kitiems vadovams. Vakare pasitikdavome tėvus ir išlydėdavome vaikus. Manau, didžiausias sunkumas buvo prisiversti eiti anksčiau miegoti, kad ryte nesijausčiau pavargusi, tačiau apskritai kiekviena diena atrodė kaip naujas džiaugsmas, nuotykis, kurio labai laukdavau.

– Ar prieš tapdama savanore vaikų stovykloje turėjai kitokios darbo su vaikais patirties?

– Turiu jaunesnę sesę ir daug pusseserių, su kuriomis leidžiu laiką kartu, tačiau didesne patirtimi tuomet pasigirti negalėjau.

– Ką patartum savo bendraamžiui, kuris ruošiasi pirmajam savo susidūrimui su savanoryste vaikų vasaros stovykloje?

– Patariu nebijoti žaisti, kurti, rodyti susidomėjimo – taip ir vaikams kyla noras prisijungti prie organizuojamų veiklų. Reikia tikėtis daugybės apsikabinimų (karantino metu tai, žinoma, vengtina), nebijoti pabūti ir griežtesniu vadovu, kad vaikai neperimtų kontrolės. Svarbiausia – būti savimi, nes stovyklautojams būtent tu tapsi autoritetu.

– Galbūt galėtum pasidalinti įdomia istorija, įvykusia savanoriaujant?

– Istorijų daug, nes vaikai labai įdomūs. Turbūt labiausiai įsiminė situacijos, kai vaikai nenorėdavo valgyti. Mes, vadovės, turėjome pasirūpinti, kad jie pasistiprintų ir turėtų energijos visai dienai, tačiau tą ne visuomet pavykdavo lengvai pasiekti.

Pamenu epizodą, kai vienu metu bandžiau numalšinti galvos skausmą mergaitei, nuraminti verkiantį berniuką ir dar ieškojau ledo vaikui, kuris kažką susitrenkė. Savanoriaujant stovykloje kartais viskas vyksta labai chaotiškai.

– Kaip manai, ar mokykloje privalomos rinkti socialinės valandos nenumalšina noro užsiimti tokio pobūdžio veikla? Galbūt švietime reikėtų ieškoti alternatyvių būdų, kaip skatinti jaunus žmones veikti?

– Aš manau, kad socialines valandas kiekvienas vertina skirtingai, todėl vieniems yra noro jas rinkti, kitiems – ne. Poreikis savanoriauti dažniau kyla iš aplinkos, draugų patirties, tai lemia ir socialinės medijos. Mano pažįstami žmonės dažnai savanoriauja ne dėl socialinių valandų, o dėl noro pažinti save ar aplinką. Manau, kad jos yra lyg paskatinimas pabandyti užsiimti kita veikla ir, galbūt, geriau save pažinti.

Surasti alternatyvą savanorystei, mano manymu, būtu labai sudėtinga, nes savanoriaudamas tu padedi ne tik sau, bet ir kitiems. Nėra tokios veiklos, kuria užsiimdami išmokstame tiek daug apie mus supančią aplinką, žmones. Mokykla yra viena iš tų vietų, kurioje tu mokaisi pažinti, socializuojiesi, todėl apie savanorystę švietimo įstaigose turėtų būti kalbama garsiau.

– Ko tavęs išmokė ši patirtis? Kokias savo charakterio savybes sustiprinai, o gal išsiugdei?

– Iki stovyklos maniau, kad nemoku dirbti su vaikais, nemokėsiu jų sudominti. Supratau, kad nesu tokia bloga vadovė, kad vaikai gali pamilti ir mane, net jei būsiu griežtesnė už kitą vadovę. Manau, kad dar labiau sustiprinau savo atsakomybės jausmą, drąsą, ryžtą, o išsiugdžiau vaikišką smalsumą, norą klausti ir sužinoti.

– Neabejoju, jog stovykloje užmezgei naujų pažinčių. Ar dar vis bendrauji su joje sutiktais žmonėmis? Gal šiltus ryšius užmezgei ir su stovyklautojais?

– Su stovyklos draugais vis dar palaikome šiltus santykius, kartais pabendraujame internetu. Daugiausia prižiūrėjau jaunesnius vaikučius – su jais stovykloje buvau užmezgusi stiprų ryšį.

– Kokie tavo ateities planai? Ar šią vasarą nusimato savanoriavimas vaikų stovykloje, o galbūt išbandysi kitokią socialinę veiklą?

– Norėčiau savanoriauti ir šią vasarą, tačiau laiko viskam neužteks. Žinau, kad savanorišką veiklą plėtosiu kitose sferose – planuoju vedžioti šunis prieglaudėlėje, be to, tikiuosi atnaujinti savo veiklą e. skautystėje – padėti seneliams, dalyvaujantiems skaitmeninio raštingumo kursuose.

Daugiau informacijos norintiems savanoriauti stovyklose rasite čia. 

Parengė VVDG žurnalistų būrelio narė Aistė Pugačiauskaitė. Publikuota portale vilniausgalerija.lt.